Depresija

Žodis „depresija“ kilęs iš lotyniško deprimere ir reiškia „prislėgtumas, nusiminimas", dažnai apibūdinamas
kaip „liūdesys“ arba „liūdna nuotaika“. Pirmą kartą depresija paminėta V a. pr. Kr. Ji buvo
pavadinta melancholija, o I a. po Kr. aprašyta su visais ir šiandien jai būdingais simptomais. Prislėgtą
nuotaiką, kuri pasireiškia kaip melancholija ir veikia žmogaus psichinę ir fizinę savijautą, jau nuo antikos
laikų aprašė poetai, rašytojai, gydytojai ir filosofai.
Pasaulinė sveikatos organizacija (toliau PSO) dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje įspėjo, kad pirmaisiais
21 amžiaus dešimtmečiais depresijomis sergančių žmonių padaugės ir jos nurungs širdies ir kraujagyslių
ligas. Toliau PSO nurodo šio sutrikimo priežastį – daugelio žmonių nesusidorojimą su vis stiprėjančiais
streso sukėlėjais: masiniu nedarbu, darbo krūviu, pasikeitusiais tarpusavio santykiais, laisvalaikio leidimo būdais.
Epidemiologija
Pasaulio psichikos sveikatos centro tyrimo duomenimis, maždaug 350 mln. žmonių serga depresija.
Visame pasaulyje šeimos gydytojai depresiją diagnozuoja rečiau nei 20 % visų ligos atvejų. Paprastai
depresija diagnozuojama sunkios formos ir jau įsisenėjusi. Manoma, jog tai susiję su tuo, kad liga dažnai
pasireiškia somatine forma ir skiriama per mažai dėmesio šiai patologijai.
Lietuvoje depresija kasmet suserga 2,3–4,4 % vyrų ir 4,9–8,7 % moterų, o tikimybė susirgti depresija
per šešis mėnesius yra 1,3–2,2 % vyrams ir 3,0–4,6 % moterims. Viena didžiausių problemų yra tai, kad
liga linkusi kartotis. Pasikartojančius depresijos epizodus patiria daugiau nei 80 % sirgusių depresija
suaugusiųjų ir šis rodiklis ima artėti prie 100 %, jei priskaičiuojami lengvesni ir subklinikiniai depresijos
epizodai. Apie 15 % sergančiųjų depresija nusižudo, apie 56 % bando žudytis. Tyrimai rodo aukštą
depresijos komorbidiškumą su kitais psichikos sutrikimais. Dažniausiai diagnozuojami lydintys nerimo
sutrikimai – 57 %, asmenybės sutrikimai – 44 %, probleminis alkoholio vartojimas – 25 %. Depresija
susijusi su žymiu gyvenimo kokybės blogėjimu. 60–80 % depresijos pasekmių yra ne medicininės, o
prarastas ar sumažėjęs darbingumas ir produktyvumas. Depresija veikia ir šeimos gyvenimą: daugėja
santykių problemų, sergančiųjų vaikai patiria daugiau psichosocialinių problemų. Sergantys depresija
žmonės taip pat išsako daug somatinių skundų, patiria daugiau fizinės sveikatos problemų, didėja
mirtingumas (pvz., nuo širdies ir kraujagyslių ligų), stigmatizacija.
Etiologija
Nuotaikos sutrikimai yra polietiologiniai, tačiau pagal vyraujančius veiksnius skiriamos trys sutrikimo
priežasčių grupės: endogeninės kilmės – dėl genetinių ir endogeninių priežasčių, egzogeninės
– dėl psichosocialinių veiksnių, somatoneurologinės – dėl somatinės sveikatos sutrikimų. Tai svarbu
skiriant gydymą ir prevenciją.
Klasifikacija
Nuotaikos sutrikimų etiologijos, simptomų, biocheminių procesų, gydymo ir prognozės sąvoka iki
šiol nepakankamai ištirta, todėl neįmanoma jų pagrįstai suklasifikuoti. Lietuvoje afektiniai sutrikimai
klasifikuojami ir diagnozuojami remiantis TLK-10 klasifikacija.
Klinika
Depresija – liguistai prislėgta liūdna nuotaika, kuriai paprastai būdinga sulėtėjęs mąstymas ir prislopinti judesiai.

Pagrindiniai depresijos simptomai
▶▶Pasikeitusi nuotaika (liūdesys, prislėgtumas, nusiminimas, disforija ir kt.). Reikia skirti nuo
paprasto liūdesio ar gedulo.
▶▶Interesų ir pasitenkinimo sumažėjimas (sumenkę interesai, sumažėjęs pasitenkinimas veikla, kuri
anksčiau teikė malonumą).
▶▶Energijos bei aktyvumo sumažėjimas ir padidėjęs tiek fizinis, tiek psichinis nuovargio jausmas.
▶▶Nuovargis – tai simptomas, kuris ypač dažnai pasitaiko sergant depresija. Asmenims, kurie skundžiasi
nuovargiu, nors jiems nėra diagnozuota depresija, jos atsiradimo rizika didesnė, palyginti
su tais, kurie juo nesiskundžia.
Kiti simptomai
▶▶Susilpnėjusi dėmesio koncentracija ir išlaikymas. Sutrikus dėmesiui, pakinta jo pastovumas,
susikaupimas (koncentracija), apimtis (sveikas žmogus geba sutelkti dėmesį į 4–7 objektus),
perkėlimas ir paskirstymas.
▶▶Sumažėjusi savivertė ir pasitikėjimas savimi.
▶▶Kaltės ir menkavertiškumo idėjos.
▶▶Niūrus ir pesimistinis ateities įsivaizdavimas.
▶▶Žalojimosi ar savižudybės idėjos arba veiksmai.
▶▶Sutrikęs miegas (insomnija, rečiau hipersomnija). Perdėtas mieguistumas dieną (toliau PMD)
(angl. excessive daytime drowsiness) laikomas svarbiu depresijos simptomu, atsirandančiu, matyt,
dėl miego trūkumo ir blogos miego kokybės. Keliais epidemiologiniais tyrimais nustatytos
sąsajos tarp PMD ir vidutinės bei sunkios depresijos. Deja, šis simptomas dažnai nepakankamai
vertinamas, kita vertus, jis yra viena iš priežasčių, kurios verčia depresija sergantį asmenį siekti pagalbos.
Somatiniai depresijos simptomai
▶▶Apetito pokyčiai (sumažėjimas, rečiau padidėjimas, lemiantis atitinkamus svorio pokyčius).
▶▶Sumažėję interesai ir pasitenkinimas veikla, patinkančia esant normalios nuotaikos.
▶▶Silpnesnė emocinė reakcija į įprastines malonias aplinkybes ir įvykius.
▶▶Mažiausiai 2 valandomis ankstesnis nei įprastai nubudimas rytais.
▶▶Depresija sunkesnė rytais.
▶▶Lytinio aktyvumo sumažėjimas.
▶▶Psichomotorinis slopinimas arba ažitacija.
Somatinis sindromas išskiriamas nustačius 4 ir daugiau minėtų simptomų.
Depresijos sunkumas nustatomas pagal simptomų raišką. Visų trijų depresijos epizodų trukmė
turėtų būti mažiausiai dvi savaitės, tačiau esant neįprastai sunkiems simptomams ir greitai pradžiai
ją galima diagnozuoti ir greičiau. Visų trijų sunkumo laipsnių depresija mažiau ar daugiau sutrikdo
pacientų socialinę, darbinę ir buitinę veiklas.
Lengvos depresijos epizodas
Tipiškiausi šio sunkumo depresijos epizodo simptomai yra liūdna nuotaika, sumažėję interesai ir
pasitenkinimas, padidėjęs nuovargis. Diagnostikai būtini mažiausiai du iš pagrindinių ir mažiausiai
du kiti depresijos simptomai. Nė vienas simptomas neturi pasireikšti stipriai. Asmuo, sergantis lengva
depresija, paprastai jaudinasi dėl minėtų simptomų ir turi socialinės veiklos ar net įprasto darbo
sunkumų, bet šių funkcijų nepraranda.
Vidutinio sunkumo depresijos epizodas
Diagnostikai būtini du iš trijų tipiškos depresijos simptomų ir mažiausiai trys kiti depresijos
simptomai. Keletas simptomų gali būti ryškūs, bet tai nebūtina, jeigu bendras simptomų skaičius
yra pakankamas. Asmuo, sergantis vidutinio sunkumo depresija, paprastai turi didelių socialinės,
darbinės ir buitinės veiklos sunkumų.

Sunkios depresijos epizodas
Diagnostikai būtini trys pagrindiniai depresijos simptomai ir mažiausiai keturi kiti simptomai,
kurių keletas turi būti sunkaus laipsnio. Jeigu tokie svarbūs .simptomai kaip ažitacija arba prislopinimas
yra labai ryškūs, pacientas gali nenorėti arba negalėti nurodyti daugelio depresijos simptomų ir taip
apsunkinti tolesnę diagnostiką. Labai maža tikimybė, kad šio epizodo metu ligonis sugebės tęsti socialinę,
darbinę ar buitinę veiklą, o jei ir sugebės, tai ji bus labai ribota. Sunkios depresijos epizodas gali
reikštis su psichozės simptomais ir be jų. Psichozinę simptomatiką rodo kliedesiai (būdinga nusidėjimo,
nuskurdimo, neišvengiamos nelaimės idėjos); haliucinacijos (klausos ir uoslės haliucinacijos, būdingi
šmeižiantys, kaltinantys balsai bei atmatų, puvimo arba mėsos irimo kvapai), sunkus psichomotorinis
slopinimas, galintis progresuoti iki stuporo. Kliedesiai ir haliucinacijos gali atitikti (būti kongruentiniai)
nuotaikos sutrikimo sunkumą (pvz., savikaltos, nuostolio, nihilistiniai) arba neatitikti (nekongruentiniai).
Nekongruentiniai simptomai būna apie 15 % pacientų.
Užmaskuotos depresijos
Tai depresijos, kuriomis sergant pirmiausia išryškėja ne liguisti nuotaikos sutrikimai, o kokios nors
ligos, dažnai somatinės, simptomai. Ši depresija lyg užsimaskuoja, užsideda kitos ligos kaukę. Tad
suprantama, kad šios depresijos neretai lieka neatpažintos, juo labiau kad ligoniai paprastai kreipiasi
ne į psichiatrus, o į kitų specialybių gydytojus. Manoma, kad iš visų ligonių, kurie kreipiasi į gydytojus,
maždaug pusė serga užmaskuotomis depresijomis. Užmaskuotų depresijų simptomatika labai įvairiaformė
(polimorfiška), dažniau vidutinio intensyvumo. Ligoniai dažniausiai skundžiasi bendru silpnumu,
nerviniu išsekimu, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo sistemų veiklos sutrikimais, kartu
pasireiškia iniciatyvos stoka, nerimas, nuovargio jausmas, astenija. Vieni iš dažnesnių požymių yra miego
sutrikimai (sunku užmigti, paviršutiniškas miegas, dažni pabudimai, pernelyg ankstyvi nubudimai),
kūno masės sumažėjimas, libido ir potencijos susilpnėjimas (moterims gali sutrikti mėnesinių ciklas).
Dažnai vargina skausmai, parestezijos, pykinimas, vėmimas, vidurių užkietėjimas ar viduriavimas, spaudimo
jausmas krūtinėje. Visi šios rūšies depresijos simptomai neturi organinio pagrindo, nenustatoma
ir tų organų funkcijų sutrikimų (arba jie nustatomi minimalūs, neatitinkantys savijautos sunkumo), jų
negalima susieti su kokia nors viena liga, jie nesudaro ir viso klinikinio sindromo.
Diagnostika
Klinikinis vertinimas yra pagrindinis diagnostikos etapas. Depresija diagnozuojama apklausus
pacientą, jo aplinkos žmones, objektyviai įvertinus psichikos būseną. Diagnozuojant taip pat svarbu
atskirti endogeninę, atsiradusią dėl neuromediacijos sutrikimo, reakcinę depresiją, kilusią po psichikos
traumų, ir organinę depresiją, nulemtą organinių smegenų pokyčių. Manoma, kad šis skirstymas svarbus
tik sergant lengva ir vidutinio sunkumo depresija, nes sunki depresija visuomet turi ir endogeninį
komponentą .

Psichopatologinio vertinimo skalės
Depresija ir gydymo veiksmingumas jau daug metų vertinami pagal įvairias skales. Kai kurias
skales pildo specialistai, kai kurias – patys ligoniai. Tai leidžia tiksliau įvertinti depresijos savybes.
Populiariausios skalės yra šios:
▶▶Hamiltono depresijos skalė. Sukurta Hamiltono 1960 m., kelis kartus modifikuota. Yra 17 ir
21 simptomų variantai, taip pat modifikacija, skirta sezoniškumui įvertinti. Duomenis įrašo specialistas.
▶▶Montgomerry-Asberg depresijos įverčio skalė (MADRS). Sukurta anglų psichiatro Montgomerry
ir švedų psichiatrės Asberg 1979 m., sudaryta iš 10 grupių simptomų. Pildo specialistas.
▶▶Becko depresijos inventorius (BDI). Šis inventorius sukurtas JAV psichiatro Becko 1961 m., turi
21 simptomų grupę. Pildo pacientas.
▶▶Zungo depresijos skalė. Šią 20 teiginių skalę pildo pacientas.
▶▶Becko nevilties skalė. Sukurta Becko 1974 m., sudaryta iš 20 klausimų. Pildo pacientas.
▶▶Savižudiškų idėjų skalė. Ši skalė sukurta Becko 1979 m. Ją sudaro 19 klausimų. Pildoma per pokalbį su pacientu.
Depresijų diferencinė diagnostika
Depresija skirtina nuo:
▶▶Ciklotimijos (švelnaus bipolinio sutrikimo), kuriai būdinga nuolatinė nestabili nuotaika su
daugybe besikeičiančių lengvos depresijos ir lengvo pakilimo tarpsnių, trunkančių ne trumpiau
kaip dvejus metus su ne ilgesniais kaip 2 mėnesių atoslūgiais. Šie nuotaikos svyravimai paprastai
nesusiję su aplinkos įvykiais.
▶▶Distimijos (depresinės neurozės), t. y. nuolatinės, dažniausiai lengvos depresinės nuotaikos,
trunkančios ne trumpiau kaip 2 metus su ne ilgesniais kaip 2 mėnesių geros savijautos periodais.
Distimija gali pereiti į depresiją, nuo kurios pasveikus vėl tęsiasi distimija (dviguba depresija).
▶▶Dvipolio afektinio sutrikimo, kuriam būdingi pasikartojantys (mažiausiai 2) nuotaikos, aktyvumo
kitimo periodai, kai nuotaika tampa pakili, padidėja energija ir aktyvumas (manija ar
hipomanija), o kartais nuotaika pablogėja, energija ir aktyvumas sumažėja (depresija). Tarp šių
dviejų epizodų būdingas visiško sveikumo laikotarpis.
▶▶Organinių nuotaikos sutrikimų, kai konkreti somatinė liga pasireiškia ir nustatoma pirmiau,
negu išryškėja depresinė simptomatika.
▶▶Psichotropinių medžiagų vartojimo sukeltų nuotaikos sutrikimų – pirminis yra psichotropinių
medžiagų (narkotikų, alkoholio, vaistų ir kt.) vartojimas, o nuotaikos sutrikimai išryškėja tam
tikru priklausomybės etapu.
▶▶Adaptacijos sutrikimų, kai depresinė reakcija pasireiškia dėl stresogeninių gyvenimo pokyčių
ar įvykių (depresiška nuotaika, nerimas, susirūpinimas, nesugebėjimas susitvarkyti, planuoti
ateitį, toliau dirbti pradėtus ir atlikti kasdienius darbus).
▶▶Šizoafektinio sutrikimo depresijos tipo, kai pasireiškia tiek šizofrenijos, tiek nuotaikos sutrikimo
(depresijos) simptomai. Šis sutrikimas apima visus galimus šizofrenijos ir depresijos simptomus.
▶▶Pošizofreninės depresijos, kai po šizofrenijos epizodo prasideda depresijos epizodas, atitinkantis
depresijos epizodo diagnostinius kriterijus, kartu dar likus kai kuriems šizofrenijos simptomams.
Jeigu ligoniui nebelikę jokių šizofrenijos simptomų, turi būti diagnozuojamas depresijos epizodas.
▶▶Sielvarto, kuris prasideda po netekties: savigarbos jausmas nesikeičia, socialinė ir darbinė veikla
neryškiai ir laikinai sutrikusi, somatiniai depresijos simptomai greitai praeina, distresas praeina
vidutiniškai po 6–12 savaičių, suicidinių minčių nėra arba jos trumpalaikės, AD neefektyvūs.
▶▶Nuotaikos sutrikimų ir somatinių ligų. Depresija gali lydėti daugelį somatinių ligų: diabetą,
miokardo infarktą, skydliaukės, antinksčių funkcijos sutrikimus, lėtinius jungiamojo audinio
uždegimus ir kt. Kita vertus, pacientas gali turėti vien tik somatinių skundų, kuriais pasireiškia
slaptos arba užmaskuotos depresijos.

Gydymas
Bendrosios rekomendacijos
Biologinis gydymas (farmakologinis ir nefarmakologinis) turėtų būti skiriamas pacientams, kurių
simptomai atitinka depresijos epizodo diagnostikos kriterijus (TLK-10). Prieš pradedant gydyti
turi būti parengtas išsamus gydymo planas, pagrįstas anamneze, ankstesnio gydymo patirtimi,
dabartine klinikine būkle, ligos sunkumu ir įvertinta suicido rizika. Reikia kruopščiai įvertinti
gretutinius psichikos ir somatinius sutrikimus, nepsichiatrinius vaistus ar psichosocialinio streso
veiksnius, nes jie gali daryti įtaką depresiniam sindromui ar gydymui. Šeiminė nuotaikos sutrikimų
anamnezė taip pat turi būti įvertinta. Nesvarbu, koks biologinis gydymo būdas pasirenkamas, turi
būti pradėtas klinikinis ir psichiatrinis stebėjimas, kuris tęsiamas visą gydymo laikotarpį. Tai apima
gydymo plano ir vietos pasirinkimą, terapinės sąjungos sudarymą ir palaikymą, psichikos būklės
stebėjimą ir pakartotinį jos įvertinimą (taip pat ir suicido rizikos atžvilgiu), diagnozės patikslinimą,
paciento atsako į gydymą, šalutinių poveikių ir bendros sveikatos būsenos stebėjimą, pacientų ir jų
šeimų švietimą. Galutinis ūminės fazės gydymo tikslas – pasiekti remisiją. Praėjus nuo dviejų iki
keturių gydymo antidepresantais savaičių, turi būti įvertintas atsakas į gydymą ir, jei jis nepakankamas,
pasirenkamos tinkamesnės strategijos. Visiems simptomams sumažinti gali prireikti nuo
8 iki 10 savaičių gydymo antidepresantais. Tai turi būti pasiekta prieš pradedant tęstinį gydymą.
Kuo sunkesnė depresija, tuo didesnė potenciali nauda, kurią suteikia tinkamas gydymas. Tęstinio
gydymo tikslas yra atkryčio prevencija. Palaikomasis gydymas reikalingas pacientams apsaugoti
nuo naujų depresijos epizodų ir savižudybės, jis būtinai reikalingas, kai yra didelė atkryčio rizika,
pvz., pacientams, kuriems pasitaikė trys ar daugiau depresijos epizodų, ir pacientams, kuriems dažni
atkryčiai. Palaikomasis gydymas gali trukti trejus metus ar visą gyvenimą. Depresija sergančių
ligonių gydymo antidepresantais sėkmė priklauso ir nuo paciento, ir nuo jo šeimos turimų žinių
apie gydymo metodų pasirinkimo galimybes, apie pirmo pastebimo atsako į gydymą momentą,
apie šalutinius vaisto poveikius ir kaip elgtis jiems esant, taip pat laukiamą gydymo eigą.
Medikamentinis gydymas
Antidepresantais dažniausiai gydoma vidutinio sunkumo ir sunki depresija. Pirmo pasirinkimo
vaistai yra antros kartos antidepresantai (SSRI, SNRI, NARI ir kt.), nes jie saugesni ir geriau toleruojami.
Jei po 4–6 savaičių gydymo adekvačia antidepresanto doze gydomojo poveikio nėra, mažai tikėtina, kad šis vaistas šiuo atveju veiksmingas, todėl antidepresantas turi būti keičiamas. Jei gydymo poveikis dalinis ar jo visiškai nėra, rekomenduojama:
▶▶didinti skiriamo vaisto dozę iki maksimalios terapinės;
▶▶skirti tos pačios grupės kitą antidepresantą;
▶▶skirti kitos grupės antidepresantą;
▶▶derinti du skirtingų grupių antidepresantus;
▶▶papildyti gydymą normotimikais ar atipiniais neuroleptikais.
Skiriamos dvi gydymo fazės: ūmi ir palaikomoji 

Nekomplikuotiems depresijos epizodams užtenka 6 mėnesių palaikomojo gydymo, 2 ir daugiau
metų (kartais visą gyvenimą) gydytis reikia tada, kai yra rizikos veiksnių: sunkus epizodas, pasikartojantis
epizodas, komorbidiškumas, sunkiai parenkamas gydymas, dažni epizodai, vyresnis
amžius. Kaip palaikomasis gydymas paprastai skiriamas tas pats gydymas, kuris buvo veiksmingas esant ūmiai fazei.
Nemedikamentinis gydymas
▶▶Psichoterapija. Lengvos ir reakcinės depresijos gali būti gydomos psichoterapija, tačiau dažniausiai
psichoterapija depresijoms gydyti taikoma su medikamentiniu gydymu. Depresijoms
gydyti tinka daugelis individualių ir grupinės psichoterapijos rūšių (pvz., į problemą orientuota
terapija, kognityvinė elgesio terapija, interpersonalinė psichoterapija).
▶▶Elektroimpulsinė terapija (EIT) – gydant depresiją veiksmingumas apie 78 %. Dažniausiai
šis metodas taikomas esant užsitęsusiai, gydymui rezistentiškai depresijai. Taip pat šis gydymo
metodas efektyvus ir saugus esant blogam atsakui į medikamentinį gydymą, vaistų netolerancijai, nėštumui.
▶▶Transkraninė magnetinė stimuliacija (TMS) – gana naujas metodas, atliekant TMS naudojamas
didelio intensyvumo magnetinis laukas, stimuliuojantis žievės neuronus.
▶▶Šviesos terapija ypač veiksminga esant sezoninėms depresijoms. Naudojamas ryškios dirbtinės šviesos šaltinis.
▶▶Miego ribojimas. Gali būti taikoma visiška ar dalinė miego (pvz., pacientams leidžiama miegoti
nuo 22 iki 2 val. ryto) deprivacija. Šiuo būdu depresijos gydomos veiksmingai – 59 % atvejų,
tačiau šis metodas labai didina manijos atsiradimo riziką.
▶▶Fiziniai pratimai. Jaunų sveikų žmonių tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas teigiamai veikia
nuotaiką. Iš atvirų depresija sergančių pacientų tyrimų gauta duomenų, kad papildoma kasdienė
aerobikos pratimų programa sąlygiškai greitai (po 14 dienų) pagerino jų būklę.
▶▶Klajoklio nervo (n.vagus) stimuliacija, limbinio darinio neurochirurgija. Taikymas psichiatrijoje labai ribotas.

Doc. R. Aranauskas