Nerimo sutrikimai

Nerimas – subjektyviai nemaloni emocinė būsena. Tai bloga nuojauta, įtampa, neramumas, kai
laukiama vidinio ar išorinio pavojaus. Tai labai paplitusi emocija, ją patiria kiekvienas streso ištiktas
žmogus. Nerimas paprastai skiriamas nuo baimės: nerimas yra pavojaus laukimas, kai pavojaus
ištakos nežinomos, o baimė yra atsakas į atpažintą pavojų ar grėsmę. Priešingai nei baimę, nerimą
kelia iracionalūs veiksniai, neturintys konkretaus stimulo.
Etiologija
▶▶Biologinės priežastys – neuromediacijos sutrikimai.
▶▶Genetinės priežastys.
▶▶Struktūrinės priežastys – neurologinės grandies, kuri jungia orbitofrontalinę žievę su girus
cingularis, sutrikęs aktyvumas.
▶▶Psichologinės priežastys – išmoktas elgesys, charakterio bruožai.
▶▶Hiperventiliacijos teorija (panikos atveju).
Nerimo simptomai gali būti labai įvairūs. Jie skirstomi į psichinius ir somatinius .

Fobiniai nerimo sutrikimai
Tai sutrikimai, kurių pagrindinis simptomas yra baimė ir nerimas. Šiuos jausmus sukelia tokios
situacijos ar aplinkybės, kurios tuo metu nėra pavojingos (stovėjimas eilėje, važiavimas autobusu ir
kt.). Pabrėžtina, kad fobiją išgyvenančio žmogaus subjektyvūs pojūčiai, fiziologinės reakcijos ir elgesys
gali svyruoti nuo lengvo nesaugumo jausmo iki siaubo.
Agorafobija
Viena dažniausių fobijų, bendroje populiacijoje siekianti 2,5–6,5 %. Du kartus dažnesnė tarp moterų.
Pagrindiniai šio sutrikimo simptomai – baimė peržengti namų ribas, stovėti eilėje parduotuvėje, būti
uždarose patalpose, važiuoti autobusu ar troleibusu, būti viešose vietose, iš kur, paciento įsitikinimu,
nebus galima pabėgti į saugią vietą (paprastai į namus). Tokiose situacijose atsidūrusį žmogų užplūsta
siaubą keliančios mintys, kad praras sąmonę, mirs, negaus pagalbos. Subjektyviai toks žmogus patiria
somatinius ir psichinius nerimo simptomus, nutraukia tuo metu buvusią veiklą. Tokie asmenys dažnai
sugeba susitvarkyti savo gyvenimą taip, kad jiems pavyksta išvengti nerimą keliančių situacijų. Nors
nerimo lygis ir varginančio elgesio mastas labai svyruoja, šis fobinis sutrikimas yra vienas labiausiai invalidizuojančių, kai kurie žmonės visiškai nebegali išeiti iš namų dėl minčių, kad praras sąmonę ir nesulauks pagalbos atsidūrę viešoje vietoje.
Šio sutrikimo diagnozės kriterijai:
▶▶Fiziologiniai ar vegetacinės nervų sistemos simptomai turi būti pirminiai nerimo požymiai, o
ne antriniai kitų simptomų, tokių kaip kliedesiai, įkyrios mintys.
▶▶Nerimą sukelia mažiausiai dvi iš šių situacijų: minia, vieša vieta, išėjimas iš namų, kelionė vienam,
fobinių situacijų vengimas (esminis sutrikimo bruožas).
▶▶Jeigu išvengti nerimą keliančios situacijos nepavyksta, baimės jausmas gali sustiprėti iki panikos
priepuolio. Tada diagnozuojama agorafobija su panikos sutrikimu. Šiuo atveju žmogus gali tapti namisėda arba net invalidu.
Socialinės fobijos
Pasireiškia baime būti tarp žmonių, paprastai mažos žmonių grupės dėmesio centre (susirinkimai,
seminarai, valgymas, gėrimas viešai ir kt.). Sutrikimo dažnis siekia 13 % populiacijos ir vienodai
dažnai pasitaiko tarp vyrų ir moterų. Socialinės fobijos gali būti apibrėžtos (susijusios tik su valgymu,
kalbėjimu viešai ar kt.) ir difuzinės (susijusios su visomis socialinėmis situacijomis už šeimos ribų).
Socialinės fobijos susijusios su žemu savęs vertinimu ir kritikos baime. Pacientai išsako tokius
nusiskundimus kaip veido paraudimas, rankų virpėjimas, pykinimas, staigus poreikis šlapintis ir
kt. Kartais pacientai būna tikri, kad šie simptomai yra pagrindinė jų problema, ir kreipiasi pagalbos
būtent dėl jų. Šis sutrikimas diagnozuojamas, kai nustatomi fiziologiniai, elgesio bei vegetacinės
nervų sistemos simptomai kaip pirminiai nerimo požymiai, o ne antriniai kitų simptomų, tokių kaip
kliedesiai ar įkyrios mintys. Nerimas turi pasireikšti išskirtinai apibrėžtose socialinėse situacijose,
turi būti aiškiai vengiama fobiją keliančių situacijų. Baimė socialinėse situacijose kartais gali pereiti į
panikos priepuolį, todėl kraštutiniais atvejais tokie pacientai gyvena visiškai atsiskyrę nuo visuomenės.
Specifinės (izoliuotos) fobijos. Jos kyla gana specifinėse situacijose ar susidūrus su specifiniu
dirgikliu: tamsoje, aukštai, pamačius žaizdą ar kraują ir kt. Šių fobijų dažnis populiacijoje siekia
11 %. Šie žmonės būna taip pat išmokę vengti baimę keliančių situacijų, nes patekę į jas gali išgyventi
baimę, siekiančią panikos priepuolio lygį. Šis sutrikimas diagnozuojamas, kai nustatomi fiziologiniai
ir vegetaciniai nervų sistemos simptomai kaip pirminiai, o ne kliedesių ar įkyrumų išraiška nerimą
keliantis apibrėžtas fobinis objektas.
Kiti nerimo sutrikimai
Jiems būdingas bruožas – nerimo atsiradimas be aiškiai suvokiamos priežasties ar paskatos.
Panikos sutrikimas
Epizodinis paroksizminis nerimas dažnai būna fobinių nerimo sutrikimų kraštutinė išraiška.
Paplitimas – 3 % populiacijos ir du kartus dažnesnis tarp moterų. Šie stipraus nerimo (panikos)
priepuoliai, jeigu nėra susiję su kokia nors specifine situacija ar aplinkybėmis, neprognozuojami.
Dažni ir neprognozuojami panikos priepuoliai kelia baimę būti vienam ar viešoje vietoje. Po panikos
priepuolio dažnai išlieka baimė. Panikos priepuolio metu pasireiškia labai įvairūs psichiniai ir somatiniai nerimo simptomai:
▶▶baimė išprotėti, mirti;
▶▶sustiprėjęs širdies plakimas;
▶▶padažnėjęs kvėpavimas ar oro trūkumas;
▶▶smaugimo jausmas;
▶▶diskomfortas krūtinėje;
▶▶prakaitavimas;
▶▶drebėjimas, galvos svaigimas, sukimosi, svaigimo ar apdujimo jausmas;
▶▶pykinimas;
▶▶baimė prarasti savitvardą;
▶▶šalčio, karščio jutimai ir kt.

Minėti simptomai atsiranda staiga ir intensyvumo viršūnę pasiekia per 10 min. Tokie žmonės
dažniausiai kreipiasi į šeimos gydytojus, nes apie 90 % jų būna įsitikinę, kad tai somatinė problema.
Tokie žmonės gali sudaryti 50–60 % skubos tvarka besikreipiančiųjų pagalbos dėl krūtinės ląstos
skausmų. Diagnozuojama, kai nustatomi bent keli sunkūs nerimo priepuoliai maždaug per 1 mėn.:
▶▶situacijose, kurios objektyviai nėra pavojingos;
▶▶priepuoliai atsiranda ne tik žinomose ir prognozuojamose situacijose;
▶▶tarp panikos priepuolių pacientas beveik nejaučia jokių nerimo simptomų (galimas lūkesčio nerimas).
Eksperimentais įrodyta, kad tokių žmonių centrinė nervų sistema gali būti iš prigimties jautri tam
tikroms medžiagoms. Jiems panikos simptomus galima sukelti kofeinu, įkvėptu CO2 ir kt.
Generalizuotas nerimo sutrikimas
Įvairių autorių duomenimis, siekia 2,5–8 % populiacijoje ir yra dažnesnis tarp moterų. Pagrindinis
šio sutrikimo bruožas yra nuolatinis nerimas, tačiau jis neapsiriboja ir nėra stipriai susijęs su
jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis, todėl dar vadinamas plūduriuojančiu nerimu. Žmones nuolat
kankina baimė, kad kažkas bloga atsitiks jiems ar jų artimiesiems (liga, avarija), jie pilni įvairiausių
blogų nuojautų. Dažniausiai skundžiasi nuolatiniu nervingumu, virpuliu, raumenų įtampa,
prakaitavimu, galvos svaigimu, širdies plakimu, silpnumu ir kitais nerimo požymiais. Šie žmonės
dažnai kreipiasi į bendrosios praktikos gydytojus ir išsako skundų somatinius komponentus (žr. 2
lentelę). Diagnozuojama, kai pacientas jaučia nerimo simptomus keletą dienų bent kelias savaites, o
dažniausiai kelis mėnesius iš eilės. Simptomai turi šių elementų: bloga nuojauta (nerimas dėl būsimų
nesėkmių, jausmas „lyg ant ribos“, sunku sutelkti dėmesį ir t. t.); raumenų įtampa (nenustygimas
vietoje, virpulys, nesugebėjimas atsipalaiduoti, įtampos galvos skausmai); vegetacinis hiperaktyvumas
(galvos svaigimas, prakaitavimas, tachikardija, padažnėjęs kvėpavimas, diskomfortas epigastriume,
silpnumas, burnos džiūvimas ir kt.). Net visiškai išgydytas generalizuotas nerimas 80 % pacientų
per pirmuosius trejus metus pasikartoja.

Mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas
Bendroje populiacijoje siekia 5 % dažnį, o bendroje medicininėje praktikoje – apie 20 %. Šiems
žmonėms būdingas mišrus simptomų derinys:
▶▶nerimo (širdies plakimas, galvos svaigimas, sausumas burnoje, oro trūkumas, parestezijos);
▶▶depresijos (nuovargis, bloga nuotaika, nemiga, interesų ir lytinio potraukio praradimas);
▶▶somatiniai (galvos ir sprando skausmai, virškinimo sutrikimai);
▶▶socialiniai (nesusidoroja su įprastu krūviu darbe ir namie).
Svarbu, kad šiuo atveju nepakanka nei nerimo, nei depresijos simptomų, kad būtų galima diagnozuoti
atskirą ligą. Diagnozei nustatyti būtinai turi būti, nors ir laikinai, tam tikrų vegetacinės
nervų sistemos simptomų (drebulys, širdies plakimai, burnos džiūvimas, skrandžio spazmai ir kt.).
Jei sutrikimas pasireiškia tik nerimastingumu ir perdėtu susirūpinimu be somatinių simptomų, ši
diagnozė negalima. Asmenų, kuriems pasireiškia šis sąlygiškai švelnių simptomų derinys, dažnai pasitaiko pirminės sveikatos priežiūros praktikoje, o dar dažniau – bendroje populiacijoje, bet jie beveik niekada nesikreipia į bendrosios praktikos gydytojus ar psichiatrus.
Obsesinis kompulsinis sutrikimas
Svarbiausias šio sutrikimo požymis yra pasikartojančios įkyrios mintys ir įkyrūs veiksmai. Įkyrios
mintys, idėjos, vaizdiniai ar potraukiai paciento sąmonėje nuolat sugrįžta. Tai besaikis potraukis
prie tvarkos ir priverstinis polinkis viską kontroliuoti.
Šio sutrikimo atsiradimui reikšmės turi galvos smegenų trauma, patirta gimdymo metu, taip
pat dažniau serga kairiarankiai, o tai liudija, kad esama tam tikrų pakitimų kairiajame smegenų
pusrutulyje. Įtakos turi paveldimumas – nustatytas didesnis susirgimų dažnis tarp pirmos eilės
giminaičių. Yra hipotezė, kad įkyrios mintys ir veiksmai atsiranda kaip gynyba nuo nerimo, agresijos,
kylančios paciento sąmonėje.
Klinika
Obsesinis kompulsinis sutrikimas pasireiškia įkyriomis obsesijomis (pasikartojančiomis, nepageidaujamomis
ir stiprų nerimą keliančiomis mintimis). Obsesijos gali būti susijusios su:
▶▶baime apsikrėsti ar apkrėsti kitus bakterijomis;
▶▶baime fiziškai pakenkti sau ir aplinkiniams;
▶▶įkyriomis seksualinio ar smurtinio turinio mintimis;
▶▶perdėtomis mintimis religijos ar moralės temomis;
▶▶perdėtu tvarkos ir simetrijos poreikiu;
▶▶įvairiais prietarais, susijusiais su sėkme.
Kompulsijos – veiksmas, kurį pacientas jaučiasi turintis atlikti ir dažniausiai sumažinantis nerimą,
kurį sukelia obsesijos (pvz., įkyri baimė užsikrėsti susijusi su kompulsiniu rankų plovimu).
Sergant obsesiniu kompulsiniu sutrikimu, mintys ir impulsai būna labai intensyvūs, varginantys,
pacientas suvokia jų absurdiškumą, kovoja su jais, tačiau didesnei ligonių pusei ši kova būna
mažai sėkminga. Gali kilti nepadorių minčių, atsiranda baimė prarasti savikontrolę, pakenkti sau
ar aplinkiniams, pvz., pastumti artimą žmogų po traukiniu. Nereta aštrių daiktų baimė. Kartais
įsivaizduojama nereali situacija (pvz., pacientas tikras, kad jo artimasis palaidotas gyvas, išgyvena
jo kančias). Dažniausiai pasitaiko baimė užsiteršti išmatomis, šlapimu, vengiama prisilietimo prie
jų, dažnai plaunamos rankos, pažeidžiama jų oda, ilgainiui tam tikra seka pradedamos naudoti
plovimo priemonės, rankšluosčiai. Pasivaikščioti ligonis išeina apsirengęs drabužiais, kurie uždengia
kuo daugiau kūno. Ilgainiui, vengdamas užsiteršimo, pradeda nebeišeiti iš namų, savo kambario,
neleidžia prisiliesti namiškiams. Kartais ligonis veiksmus atlieka labai lėtai – ištisas valandas valgo
ar skutasi barzdą. Gali pasireikšti daiktų kaupimo manija.Daugiau kaip 50 % liga prasideda iki 25
metų. Eiga gali būti lėtinė su paūmėjimais ir pagerėjimais.

Fobinių nerimo sutrikimų diferencinė diagnostika yra gana sudėtinga.
▶▶Depresiniai sutrikimai. Nerimo ir depresijos sutrikimams būdinga daug bendrų simptomų, tokių
kaip baimė, panika, būgštavimas, lėtiniai skausmai, virškinamojo trakto, miego sutrikimai,
dėmesio koncentracijos sumažėjimas ir kt. Depresija ir nerimo sutrikimai gali būti diagnozuojami
ir kaip du vienu metu esantys sutrikimai (visiškai atitinkantys kiekvieno sutrikimo
diagnostinius kriterijus). Pvz., diagnozavus depresiją iki 16,9 % gali būti kartu diagnozuojamas generalizuoto nerimo sutrikimas, 9,9 % panikos sutrikimas, 21,3 % socialinė fobija, 26,2 % specifinė fobija ir kt. Jei pacientui buvo pasireiškusi depresija prieš pirmą kartą pasireiškiant fobiniams simptomams, tai depresijos epizodas būtų tinkamesnė diagnozė.
▶▶Jei agorafobijos ir socialinės fobijos diferencija ypač sunki, tai diagnozuojant pirmenybė teikiama
agorafobijai, o depresijos diagnozė nenustatoma tol, kol neatitinkami depresijos epizodo kriterijai.
▶▶Panikos priepuolius reikia diferencijuoti nuo panikos priepuolių, kurių atsiranda dėl kitų fobinių
sutrikimų. Panikos priepuoliai gali kilti ir kaip antriniai depresinio sutrikimo simptomai, ypač vyrams.
▶▶Nerimo sutrikimai skirtini ir nuo antrinio nerimo pasireiškimo sergant tokiomis pirminėmis ligomis kaip hipertireozė, feochromocitoma, širdies aritmijos, medikamentinė intoksikacija (ß blokatoriais, psichostimuliatoriais) ir kt.
Nurodoma daug somatinių faktorių, skatinančių nerimo sutrikimus (ypač generalizuotą nerimą):
▶▶plaučių ligos (astma, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, plaučių embolija);
▶▶neurologinės ligos (insultai, epilepsija, neuroinfekcija);
▶▶širdies ir kraujagyslių ligos (išeminė širdies liga, prieširdinė paroksizminė tachikardija);
▶▶toksinės būklės (vaistų šalutinis poveikis, staigus vaistų, alkoholio, benzodiazepinų nutraukimo sindromas, kofeino poveikis).
Fobinių nerimo sutrikimų gydymas
Visų šios grupės sutrikimų turinčių pacientų gydymas gana sunkus ir ilgalaikis. Kartais jo rezultatai
būna nestabilūs ir sukelia stresą pačiam gydytojui. Kartais dėl to kyla konfliktų tarp pacientų ir
medicinos personalo. Todėl labai svarbu mokėti elgtis su pacientais, kuriems diagnozuojami fobiniai
nerimo sutrikimai. Skiriami tokie bendrieji elgesio su šiais pacientais principai:
▶▶kantrybė ir rimtis (gydytojo ramybė gali sumažinti paciento nerimą);
▶▶ryžtas ir aktyvumas (ypač esant ūmiam ir stipriam nerimui, nes gydytojo abejonės ar sutrikimas
tokiu atveju didina ir taip didelį paciento nerimą);
▶▶noras suprasti pacientą (padeda gydytojui suvokti psichologines paciento sutrikimo priežastis);
▶▶rimtas paciento simptomų traktavimas (net jei akivaizdu, kad simptomų priežastis nėra somatiniai
pokyčiai, subjektyvus simptomų išgyvenimas pacientui nė kiek ne menkesnis);
▶▶dialogas su pacientu (kontakto su pacientu kokybė dažnai yra lemiamas gydymo veiksnys).
Kiek sudėtingesnė užduotis gydytojui – mokėti naudotis psichoterapijos elementais. Pagrindinis
psichoterapinių intervencijų tikslas – sumažinti nerimą, suprantamai paaiškinti pacientui jo sutrikimo
esmę, išmokyti naudotis simptomus slopinančiomis technikomis ar vaistais. Be to, ūmaus nerimo
priepuoliams sumažinti ypač svarbu greitai užmegzti ryšį, palaikyti pokalbį, nuraminti, kad nėra jokių
rimtų somatinių ligų (ypač bijoma insulto, infarkto, kitų katastrofiškų ligų). Ši intervencija turėtų
trukti mažiausiai 30 minučių ir tik jai nedavus teigiamo rezultato verta pradėti psichofarmakologines
intervencijas (anksiolitikai, antidepresantai ir kt.), be to, nurodyti, kad gydymas vaistais teikia tik
simptomų palengvėjimą, o sutrikimą sukėlusias priežastis tikslinga gydyti psichoterapiniais metodais.
Trankviliantai vartojami ne tik įvairiems nerimo sutrikimams, bet ir nemigos, adaptacijos,
psichosomatiniams sutrikimams gydyti. Skiriant trankviliantų (alprazolamas, diazepamas, lorazepamas
ir kt.) tinkamomis dozėmis ir tinkamam laikotarpiui galima išvengti tiek psichologinės,
tiek fizinės priklausomybės. Antidepresantai nerimo sutrikimams gydyti (mirtazapinis, cipraleksas
ir kt.) skirtini numatant ilgesnius gydymo terminus.

K. Palinauskaitė