Psichinės ligos

 Psichiatrija, būdama savarankiška medicinos mokslo sritis, yra susipynusi su kitomis medicinos
specialybėmis. Nėra somatinių ligų be psichinės išraiškos ir nėra psichikos sutrikimų be somatinių
simptomų. Medicinos literatūroje plačiai nagrinėjami psichikos sutrikimai, atsirandantys dėl įvairių
ligų: kepenų ar kraujo, opaligės ar bronchinės astmos. Kita vertus, žinoma visa aibė somatinių
simptomų, atsiradusių dėl patologinio psichikos poveikio (psichosomatiniai sutrikimai). Galimas
ir trečiasis variantas: kai psichikos ir somatikos ligos egzistuoja kartu, vienaip ar kitaip keisdamos
abiejų sutrikimų apraiškas.
Psichikos sutrikimų diagnostika paremta tais pačiais principais kaip ir somatinių ligų, tačiau turi
tam tikrų ypatybių. Psichiatrijoje nustatant galutinę – nozologinę – diagnozę visų pirma vertinamas
ligos klinikinis vaizdas, pradedant nuo ligonio psichinės būklės, jo pagrindą sudaro sindromas ir kiti
ligos parametrai: jos eiga, etiologija, patogenezė, išeičių pobūdis. Tačiau ligonio psichinė būklė – ne
tik sindromas, bet ir kiti svarbūs požymiai, vadinami nozologinėmis ypatybėmis, t. y. specifiniai
psichopatologinių sindromų bruožai. Mat psichopatologiniai sindromai atspindi tik bendruosius
psichopatologinius dėsningumus ir negali būti nozologinės diagnozės nustatymo pagrindas. Pvz.,
manijos sindromas, priklausantis bipoliniam sutrikimui, be būdingos triados (pagreitėjusio mąstymo,
pakilios nuotaikos, padidėjusio motorinio aktyvumo), pasižymi maniakinio afekto stabilumu,
neišsekimu visą dieną, nedėmesingumu ir minčių šuoliais. Organinėms psichozėms priklausantis
manijos sindromas, be tos pačios simptomų triados, pasižymi dar ir paciento astenizacija, išsekimu į
dienos pabaigą, pagrindinio afekto nestabilumu, jo svyravimais. Taigi tokios nozologinės sindromo
ypatybės atspindi individualius patologinius ligos bruožus, kurie, papildomai įvertinus ligonio būseną
tarp priepuolių (pirmuoju atveju pasveikimas, antruoju neurozinė ar psichopatinė simptomatika),
kaip tik ir leidžia nustatyti galutinę klinikinę diagnozę. Šį psichiatrijos diagnostikos specifiškumą
būtina turėti omenyje, kad būtų išvengta didelių klaidų ir skaudžių pasekmių.

Doc. R. Aranauskas