Širdies ir kraujagyslių ligos

 Širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniai skirstomi į nemodifikuojamus, kurių negalime
prieinamomis priemonėmis paveikti, ir modifikuojamus, kurių įtaką galima sumažinti specialiomis
priemonėmis. Pagal įrodymų lygmenį rizikos veiksniai dar skirstomi į tradicinius, kurie
jau seniai žinomi ir gerai įrodyti, ir naujuosius, arba netradicinius.
Iki šiol buvo išskiriamas didysis rizikos veiksnių trejetas: rūkymas, arterinė hipertenzija, dislipidemija.
Nuo jų reikšmingumu mažai atsilieka cukrinis diabetas. 1998 m. Amerikos širdies
asociacija prie didžiųjų rizikos veiksnių priskyrė ir nutukimą.
Svarbūs ir kiti modifikuojami rizikos veiksniai: nejudra, netinkami mitybos įpročiai, psichosocialiniai
veiksniai (lėtinis stresas, depresija ir kt., tam tikras asmenybės tipas). Pastaruoju
metu literatūroje nemažai duomenų apie infekcijos, uždegimo, lėtinės inkstų ligos, obstrukcinės
miego apnėjos, erektilinės disfunkcijos, autoimuninių ligų reikšmę. Atrandama vis naujų rizikos
veiksnių, vis didesni pasiekimai genetikos srityje.
Dideliame INTERHEART tyrime, kuriame dalyvavo net 52 pasaulio šalys, buvo išskirti 9
modifikuojami rizikos veiksniai, nulemiantys daugiau nei 90 % pirmojo miokardo infarkto rizikos.
Tai rūkymas, dislipidemija, hipertenzija, diabetas, pilvinis nutukimas, psichosocialiniai veiksniai,
nepakankamas vaisių ir daržovių kiekis maiste, visiškas alkoholio nevartojimas ir reguliaraus fizinio aktyvumo stoka.
Amžius ir lytis
Amžius yra neabejotinas rizikos veiksnys dėl progresuojančių degeneracinių pokyčių kraujagyslėse
bei kumuliacinio rizikos veiksnių poveikio. Širdies ligų rizikos veiksniai koronarinę
širdies ligą skatina abiem lytims ir visose amžiaus grupėse, tačiau nevienodai stipriai. Vyrų
rizika dramatiškai didėja perkopus 45 metus, moterų – 55 metus arba po menopauzės (natūralios
ar dirbtinės). Moters, sulaukusios 55 metų, rizika atitinka 45 metų vyro riziką, bet sergančios
cukriniu diabetu, sunkia arterine hipertenzija, sunkia dislipidemija, gausiai rūkančios ir kartu
vartojančios kontraceptikus bei turinčios stiprų šeiminį polinkį moterys gali susirgti anksčiau. Po
menopauzės moterų rizika susilygina su vyrų, o vėliau ir aplenkia juos. Manoma, kad moteriški
lytiniai hormonai iki menopauzės padeda mažinti aterosklerozinių ligų riziką. Tačiau keletas
didelių atsitiktinės atrankos klinikinių tyrimų moterims po menopauzės (WHI, HERS/HSERII,
ESPRIT, ERA) nepatvirtino pakaitinio gydymo hormonais naudos apsaugant nuo kardiovaskulinių
įvykių. Todėl pirminei ir antrinei aterosklerozinių ligų prevencijai po menopauzės pakaitinis
gydymas hormonais nerekomenduotinas.

Šeiminė anamnezė
Koronarinė širdies liga yra poligeninė multifaktorinė liga, kurią sukelia gyvensenos, aplinkos
ir genetinių veiksnių sąveika. Šeiminė anamnezė iš dalies atspindi paveldėtą kardiovaskulinės
ligos polinkį. Šeiminė anamnezė laikoma sunkia arba teigiama tais atvejais, kai tarp paciento
pirmos eilės artimų giminaičių buvo ankstyvų kardiovaskulinės arba koronarinės širdies ligos
atvejų ar mirčių (vyrams iki 55 metų, moterims iki 65 metų). Pirmos eilės giminės – tai tėvas,
motina, broliai, seserys, sūnūs ir dukterys. Antros eilės giminių (senelių, tetų, dėdžių) ligos turi
mažiau įtakos, dar mažiau reikšmingos trečios eilės giminių (pusbrolių, pusseserių) ligos. Rizika 
tuo didesnė, kuo daugiau sergančiųjų ar mirusiųjų, kuo artimesni giminystės ryšiai, kuo jaunesnis
susirgusio ar mirusio giminaičio amžius. Rizika dvigubėja, jeigu serga abu tėvai.
Plazmos lipidai
Daugeliu tyrimų įrodyta, kad didesnė cholesterolio koncentracija susijusi su didesniu kardiovaskuliniu
sergamumu ir mirtingumu. Kai kuriems pacientams nepakanka vien tik sumažinti cholesterolį.
Pagal liekamosios rizikos hipotezę, rizika išlieka padidėjusi net pasiekus normalias cholesterolio
reikšmes, jeigu lieka padidėjęs trigliceridų ir sumažėjęs didelio tankio lipoproteinų cholesterolio kiekis.
Dislipidemijos diagnozė nustatoma įvertinus bendrąjį cholesterolį, mažo tankio lipoproteinų
cholesterolį (MTL-ch), didelio tankio lipoproteinų cholesterolį (DTL-ch) ir trigliceridus. Tiriant
detaliau galima nustatyti lipoproteino (a), apolipoproteino AI, apolipoproteino B kiekį ir jų santykį.
Kliniškai dislipidemija skirstoma į hipercholesterolemiją, hipertrigliceridemiją, mišrią formą ir
izoliuotą DTL-ch sumažėjimą (pagal tai, kas vyrauja). Hipertrigliceridemijos ir DTL-ch sumažėjimo
derinys ypač dažnai nustatomas sergantiesiems diabetu, metaboliniu sindromu ir esant pilviniam
nutukimui. Dislipidemija gali būti paveldėta (heterozigotinė forma pasitaiko maždaug 1:500 gyventojų,
homozigotinė forma yra reta). Kartais dislipidemija būna antrinė, sergant kitų organų ligomis
(skydliaukės, inkstų, kepenų), Kušingo (Cushing) sindromu, gausiai vartojant alkoholį ar kai kuriuos
vaistus (kortikosteroidus, izotretinoiną, ciklosporiną). Tačiau dažniausiai įtakos dislipidemijos atsiradimui
turi netinkama mityba, kai gausiai valgoma sočiųjų riebalų ir cholesterolio, kai yra centrinio
tipo nutukimas, mažas fizinis aktyvumas ir kitos priežastys.
Europoje vadovaujamės Europos kardiologų draugijos kardiovaskulinių ligų prevencijos rekomendacijomis,
paskelbtomis 2003 metais ir atnaujintomis 2007 bei 2012 metais. Pagal jas lipidų normos
nesergantiems kardiovaskuline liga skiriasi nuo normų jau sergantiems.
Bendrojo cholesterolio kiekis nesergantiesiems turi būti mažesnis nei 5 mmol/l, o MTL cholesterolio
<3 mmol/l. Tačiau žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis ar cukriniu diabetu, bendrojo
cholesterolio kiekį reikia mažinti iki 4,5 mmol/l, o MTL cholesterolio – iki 2,5 mmol/l. Labai didelės
rizikos pacientams, ypač sergantiems koronarine širdies liga ir cukriniu diabetu, MTL cholesterolio
kiekį rekomenduojama sumažinti iki 1,8 mmol/l. DTL cholesterolio turėtų būti >1 mmol/l vyrams
ir >1,2 mmol/l moterims, o trigliceridų <1,7 mmol/l abiem lytims.
Diagnozavus dislipidemiją, pacientą būtina ištirti, nustatyti lydinčias ligas, atmesti antrines
dislipidemijos priežastis. Visiems pacientams skiriamos nemedikamentinės priemonės: lipidų kiekį
mažinanti dieta, fizinio aktyvumo didinimas, svorio mažinimas, rūkymo metimas, koreguojami
kiti dislipidemiją lydintys rizikos veiksniai.
Pacientams, kuriems jau nustatyta bet kurios lokalizacijos kardiovaskulinė liga ar jos rizikos ekvivalentas cukrinis diabetas, vaistai skiriami iš karto.
Pasirenkant gydymą vaistais atsižvelgiama ne tik į bendrojo ir MTL cholesterolio, bet ir į DTL cholesterolio bei trigliceridų koncentracijas.
Arterinė hipertenzija
Arterinė hipertenzija (AH) yra gerai įrodytas širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys, ypač
reikšmingas KŠL, insulto ir širdies nepakankamumo pasireiškimui. Sistolinis kraujospūdis yra ne
mažiau galingas rizikos veiksnys už diastolinį, ypač vyresnio amžiaus pacientams. Įrodyta, kad
izoliuota sistolinė hipertenzija pastebimai didina KŠL ir insulto riziką. Taip pat yra duomenų, kad
pulsinis spaudimas, kurį labiausiai nulemia arterijų standumas, padidina riziką.
Daugelyje rizikos vertinimo algoritmų naudojamas lankantis pas gydytoją nustatytas kraujospūdis,
bet ne mažiau svarbus ir kraujospūdis, matuojamas namuose, ir kraujospūdžio padidėjimo stažas.
Abu rodikliai – ir hipertenzijos laipsnis, ir hipertenzijos trukmė – yra rizikos veiksniai.
Kai kuriems pacientams būdinga paslėpta (maskuota) hipertenzija – gydytojo kabinete kraujospūdis
normalus, o namuose – padidėjęs. Ypač rizikingas naktinis kraujospūdžio pakilimas. Tai įvertinti
galima matuojant kraujospūdį namuose arba stebint jį visą parą specialiu aparatu. Ambulatorinis

kraujospūdžio stebėjimas 24 valandas gali labiau atspindėti paciento riziką negu kraujospūdis kabinete
ir balto chalato hipertenzija.
Adekvati ilgalaikė AKS kontrolė labai svarbi mažinant širdies ir kraujagyslių ligų riziką bei saugant
kitus organus taikinius (inkstus, galvos smegenis, akis).
Rūkymas
Rūkymas – viena svarbiausių mirties priežasčių pasaulyje. Nors per pastaruosius 50 metų pasaulyje
pastebima rūkymo mažėjimo tendencija, daugėja rūkančių paauglių, ypač mergaičių. Rūkymas yra
svarbus ir grįžtamas širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys. Rūkymo vaidmuo kardiovaskulinių
įvykių patogenezėje siejamas su endotelio disfunkcija, padidėjusiu kraujo trombogeniškumu, sustiprėjusiu
uždegiminiu atsaku, oksidacine modifikacija, sumažėjusia azoto oksido biosinteze.
Rūkymas koronarinės širdies ligos riziką padidina apie 50 %. Rizika susirgti bet kuria kardiovaskuline
liga ir mirti nuo jos didesnė gausiai rūkantiems (20 cigarečių per dieną ir daugiau). Moterims,
surūkančioms per dieną 20 ir daugiau cigarečių, miokardo infarkto rizika padidėja šešis kartus,
vyrams – tris kartus, palyginti su niekada nerūkiusiais.
Rūkymas padidina ir periferinių arterijų ligos riziką. Protarpinis šlubčiojimas išsivysto 4 kartus
dažniau rūkantiems nei nerūkantiems.
Rūkymas smarkiai padidina pilvo aortos aneurizmos riziką, pagreitina aneurizmos progresavimą.
Rūkymas turi įtakos nuo 12 iki 14 % visų mirčių nuo insulto, padidina miego arterijos aterosklerozės
progresavimo, išeminio ir hemoraginio insulto, intracerebrinės hemoragijos, subarachnoidinės
hemoragijos riziką, didina su insultu susijusį mirtingumą.
Neabejotina ir pasyvaus rūkymo įtaka širdies ir kraujagyslių ligoms. Aplinkos dūmų poveikis
įvairialypis: blogėja trombocitų ir endotelio funkcija, didėja arterijų standumas, greitėja aterosklerozės
progresavimas, oksidacinis stresas, uždegimas. Pasyvus rūkymas padidina kardiovaskulinių ligų
riziką nerūkantiems 25–30 %.
Rūkymo nutraukimo nauda yra dvejopa: greita ir ilgalaikė. Nauda priklauso nuo to, kaip ilgai ir kiek
pacientas anksčiau rūkė, kokiame amžiuje metė. Geriausi rezultatai, kai metama rūkyti iki 40 metų,
naudinga mesti ir vidutiniame amžiuje. Po persirgto miokardo infarkto metus rūkyti 30–59 metų
amžiuje penkerių metų mirštamumas yra 10 %, palyginti su 14 % mirštamumu tarp nemetusiųjų.
Pakartotinio infarkto rizika miokardo infarktu persirgusiems rūkaliams sumažėja 50 % per vienus
metus nuo rūkymo nutraukimo ir pasiekia nerūkiusiųjų rizikos lygį per dvejus metus.
Metus rūkyti sumažėja fibrinogeno, leukocitų, pagerėja lipidų profilis, susinormina kraujospūdis
ir širdies susitraukimų dažnis, pagerėja arterijų funkcijos rodikliai, trombocitų funkcija, sumažėja
aritminės mirties ir ūminio miokardo infarkto rizika, mirtingumas po perkutaninės koronarų
intervencijos ar apeinamųjų jungčių operacijos, sulėtėja periferinių arterijų ligos, aortos aneurizmos
progresavimas, sumažėja insulto rizika.
Jeigu pacientas negali mesti, galima skirti medikamentinę pagalbą: nikotino pakaitines priemones,
antidepresantus ar centrinio poveikio vaistus.
Cukrinis diabetas
Epidemiologinių tyrimų duomenimis, yra glaudus tiesioginis ryšys tarp gliukozės kiekio padidėjimo
ir širdies ir kraujagyslių ligų rizikos tiek sergantiems cukriniu diabetu, tiek ir nesergantiems.
Santykinė miokardo infarkto (MI) ar insulto rizika sergantiems cukriniu diabetu padidėja 2–3
kartus, mirties rizika – 2 kartus nepriklausomai nuo kitų rizikos veiksnių. Be to, nemažai susirgusių
MI pacientų nustatomas anksčiau nenustatytas diabetas. Sergantiems diabetu kitų aterogeninių
rizikos veiksnių žala daug didesnė nei nesergantiems, ypač hipertenzijos, rūkymo, nutukimo,
hipertrigliceridemijos, DTL-cholesterolio kiekio sumažėjimo, bendrojo/DTL-cholesterolio santykio
padidėjimo ir plazmos fibrinogeno kiekio padidėjimo, endotelio disfunkcijos, mikroalbuminurijos,
trombogeninių veiksnių.
Klinikinių atsitiktinės atrankos tyrimų metu įrodyta, kad cukriniu diabetu sergančius pacientus

gera metabolinė kontrolė apsaugo nuo mikrovaskulinių ir makrovaskulinių komplikacijų. I tipo
diabeto atveju reikalingas gydymas insulinu ir profesionali dietoterapija. Sergant II tipo cukriniu
diabetu gliukozės kontrolei svarbi tinkama dieta, antsvorio mažinimas, fizinio krūvio didinimas.
Jei hiperglikemijos nepavyksta sumažinti, pridedami vaistai. Sergantiems diabetu reikalinga daug
griežtesnė kraujospūdžio ir lipidų kontrolė.
Metabolinis sindromas
Metaboliniu sindromu vadinamas vidinių (endogeninių) rizikos veiksnių derinys: pilvinio
nutukimo, arterinės hipertenzijos, gliukozės ir insulino apykaitos sutrikimo ar diabeto ir specifinės
metabolinės dislipidemijos (trigliceridų padidėjimo ir DTL cholesterolio sumažėjimo). Sindromas
dar vadinamas insulino atsparumo sindromu ar sindromu X. Pacientams, kuriems nustatytas
metabolinis sindromas, koronarinės širdies ligos rizika pastebimai padidėja. Metabolinio sindromo
patogenezė kompleksinė. Svarbūs predisponuojantys veiksniai yra insulino atsparumas ir
intraabdominalinių riebalų kaupimasis.
Pasiūlyti keli metabolinio sindromo apibrėžimai. Pirmasis buvo suformuluotas Pasaulio sveikatos
organizacijos 1999 metais, tačiau turėjo trūkumų. JAV nacionalinės cholesterolio mokymo
programos (NCEP) 2001 metais pateiktas ir 2004 metais revizuotas metabolinio sindromo apibrėžimas
paprastas ir patogus taikyti klinikinėje praktikoje. Metabolinis sindromas nustatomas,
jei yra 3 ir daugiau požymių:
1. Liemens apimtis vyrams >102 cm, moterims >88 cm.
2. Trigliceridų kiekis ≥1,7 mmol/l (arba gydymas antilipidiniais vaistais).
3. DTL cholesterolio kiekis <1,03 mmol/l vyrams ar <1,29 mmol/l moterims (arba gydymas
antilipidiniais vaistais).
4. AKS ≥130/85 mmHg (arba gydymas antihipertenziniais vaistais).
5. Plazmos alkio gliukozė ≥5,6 mmol/l ar cukrinis diabetas (arba gydymas antidiabetiniais vaistais).
Metabolinio sindromo reikšmė didelė, nes jo buvimas pastebimai (3–5 kartus) padidina kardiovaskulinę
riziką ir riziką susirgti antrojo tipo cukriniu diabetu (iki 10 kartų). Visiems metabolinio
sindromo komponentams didelę įtaką turi netinkama gyvensena. Todėl svarbu modifikuoti
gyvensenos rizikos veiksnius, ypatingą dėmesį kreipiant į kūno svorio mažinimą, griežtą dietą
ir fizinio aktyvumo didinimą. Turi būti gydomas padidėjęs AKS, dislipidemija ir hiperglikemija.
Tikslas – išvengti antrojo tipo cukrinio diabeto arba sustabdyti jo progresavimą ir išvengti kardiovaskulinių komplikacijų.
Antsvoris ir nutukimas
Daugelio tyrimų duomenimis, koronarinės širdies ligos rizika glaudžiai susijusi su antsvoriu ir
nutukimu. Kūno riebalų pasiskirstymas yra svarbus rodiklis. Centrinis nutukimas, kai riebalai
kaupiasi intraabdominaliai, yra geresnis koronarinės rizikos prediktorius nei paprasta kūno masė.
Mažiau pavojingas poodinis (moteriško tipo, ginoidinis) nutukimas.
Intraabdominaliniai adipocitai yra metaboliškai aktyvios ląstelės, išskiriančios į kraują keliasdešimt
biologiškai aktyvių medžiagų, veikiančių kraujospūdį, plazmos lipidus ir gliukozę, kraujagyslių
funkciją, uždegiminę ir prokoaguliacinę būklę.
Kūno masė vertinama ne tik pagal absoliutų kūno svorį, bet ir pagal kūno masės indeksą:
KMI = svoris (kg) / ūgis (m)2. Normalus kūno masės indeksas vyrams 20–25 kg/m2, moterimoterims
19–24 kg/ m2. Nuo 25 iki 29 kg/m2 – antsvoris, daugiau kaip 30 kg/m2 – nutukimas. Taip pat skaičiuojamas
liemens ir šlaunų apimties santykis. Centrinio tipo nutukimui būdingas liemens / šlaunų
apimties santykis vyrams >1,0, moterims >0,8. Galima tiesiog išmatuoti liemens apimtį.
Kūno masės indeksą 25 kg/m2 apytikriai atitinka liemens apimtis vyrams 94 cm, moterims 80 cm.
Didelė koronarinės širdies ligos rizika, jei liemens apimtis vyrams viršija 102 cm, moterims 88 cm.
Nutukimas susijęs su daugybe aterosklerozės, kardiovaskulinio sergamumo ir mirtingumo rizikos veiksnių: arterine hipertenzija, insulino atsparumu ir sutrikusia gliukozės tolerancija, hipertrigliceridemija, DTL cholesterolio sumažėjimu, adiponektino sumažėjimu ir kitais, jis gali išprovokuoti antrojo tipo cukrinį diabetą.
Nutukimas yra neatsiejama metabolinio sindromo dalis. Sergantiems šiuo sindromu koronarinės širdies ligos rizika ypač didelė.
Vidutinis svorio prieaugis nuo jaunystės iki vidutinio amžiaus atspindi riebalų masės kaupimąsi.
Kuo daugiau svorio priaugama su metais, tuo didesnė širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Pasaulyje
nutukusių žmonių sparčiai daugėja. Kai kuriose šalyse dramatiškai daugėja nutukusių vaikų.
Nutukimo gydymas – ilgas, atkaklus ir sudėtingas procesas. Svarbiausios nemedikamentinės
priemonės: dietos, fizinio aktyvumo ir psichologinės pagalbos derinys. Nesant efekto, galima skirti
specialią indikaciją nutukimui gydyti turinčių vaistų. Labai sunkus nutukimas gali būti gydomas chirurgiškai.
Nesveika mityba
Sveiko maisto valgymas yra sudėtinė rizikos veiksnių korekcijos dalis. Kalorijų, sočiųjų riebalų
ir cholesterolio gausi dieta kartu su kitais rizikos veiksniais skatina aterosklerozines širdies ir kraujagyslių ligas.
Aterogeniškiausiai veikia sočiųjų riebalų ir cholesterolio perteklius maiste. Pagrindinis šių medžiagų
šaltinis – gyvuliniai riebalai (riebi mėsa, riebūs pieno produktai, kiaušinių tryniai). Sočiuosius riebalus
patartina keisti nesočiaisiais, pirmenybę teikiant mononesotiesiems (alyvuogių, rapsų aliejus). Taip
pat patartina vartoti kuo daugiau produktų, turinčių polinesočiųjų omega-3 riebiųjų rūgščių (šaltųjų
jūrų žuvų). Nustatyta, kad ypač kenksmingas oksiduotas cholesterolis (jis susidaro ilgai kaitinant
maistą aukštoje temperatūroje, džiovinant) ir transriebiosios rūgštys (kietuosiuose margarinuose, kepiniuose, į kurių sudėtį įeina aliejus).
Daugėja įrodymų, kad teigiamą reikšmę aterosklerozinių ligų prevencijai turi vaisių, daržovių
bei skaidulų dieta. Tokia dieta yra atvirkščiai proporcingai susijusi su koronarinės širdies ligos ir insulto rizika.
Sergantiems cukriniu diabetu, metaboliniu sindromu, turintiems antsvorio ar nutukusiems
žmonėms patartina vengti paprastųjų angliavandenių ir aukštą glikeminį indeksą turinčių produktų.
Maiste turėtų netrūkti natūraliųjų antioksidantų: vitaminų E, C. Stipriu antioksidantiniu poveikiu
pasižymi flavonoidai, esantys žaliojoje arbatoje, kakavoje, mėlynėse, raudonuosiuose svogūnuose,
raudonųjų vynuogių odelėse ir sėklose, raudonajame vyne (pastarajame esantis resveratrolis aktyvumu prilygsta vitaminui E).
Gausu įrodymų ir apie augalinių stanolių ir sterolių naudą.
Reikia patarti, kokius maisto produktus valgyti ir kaip sudaryti dietą, mažinančią kardiovaskulinę riziką.
Valgant sveiką maistą rizika mažinama keliais būdais: mažėja svoris, AKS, plazmos lipidai, gerėja
gliukozės tolerancija, mažėja trombozių rizika. Specialios dietos pritaikomos arterine hipertenzija,
diabetu, dislipidemija sergantiems žmonėms.
Alkoholis
Epidemiologiniai duomenys rodo, kad mažos alkoholio dozės pasižymi protekciniu poveikiu koronarinei
širdies ligai. Protekcinis alkoholio poveikis pastebimas tik vartojant mažus kiekius. Didesni
alkoholio kiekiai gali paskatinti hemoraginį insultą, trauminę mirtį, onkologines ligas. Nesaikingai
vartojant alkoholį didėja trigliceridų koncentracija kraujyje. Alkoholio negalima rekomenduoti
esant kepenų ligoms, sunkiai arterinei hipertenzijai, ritmo sutrikimams, širdies nepakankamumui,
demencijai, įtariant priklausomybę. Protekcinis mažų alkoholio dozių poveikis siejamas su kraujo
DTL cholesterolio kiekio padidėjimu, antioksidantinėmis, antitrombozinėmis, antiuždegiminėmis
savybėmis. Mažos alkoholio dozės – ne daugiau kaip 20 gramų etilo alkoholio per parą vyrui ir ne
daugiau kaip 10 gramų etilo alkoholio moteriai, atitinkamai perskaičiuojant pagal gėrimo stiprumą.
Nejudra
Fiziškai neaktyvūs žmonės maždaug 2 kartus dažniau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, didesnis
jų mirtingumas. Mažai judant sutrinka kraujospūdžio reguliacija, kraujyje daugėja aterogeniškų
lipidų, auga kūno masė, trinka gliukozės tolerancija. Šis rizikos veiksnys pagal aterosklerozę skatinantį
poveikį prilygsta rūkymui, dislipidemijai. Net lengvo ar vidutinio laipsnio reguliarus fizinis
aktyvumas pasižymi koronarinės širdies ligos riziką ir bendrąjį mirtingumą mažinančiu poveikiu.
Rekomenduojama sportuoti 4–5 kartus per savaitę po 30–45 minutes, pasiekiant vidutiniškai 60–75 %
maksimalaus širdies dažnio. Tinka aerobiniai, izotoniniai pratimai (greitas ėjimas, važiavimas dviračiu,
bėgimas, plaukimas ir t. t.). Nepatartini anaerobiniai, izometriniai pratimai (pvz., sunkumų
kilnojimas). Sveikiems žmonėms patariama pasirinkti patinkančią sporto šaką.
Fizinis aktyvumas rekomenduojamas visiems žmonėms – tiek vaikams, tiek vyresniems asmenims.
Didelės rizikos pacientams saugus fizinis krūvis sumažina kardiovaskulinių įvykių riziką. Pacientams,
sergantiems KV liga, fizinio aktyvumo rekomendacijos priklauso nuo detalaus klinikinio ištyrimo
bei krūvio testo rezultatų. Net po persirgto miokardo infarkto saikingas fizinis krūvis pagerina
bendrą būklę, sumažina pakartotinio miokardo infarkto bei mirties riziką.
Reguliarus mankštinimasis mažina bendrojo cholesterolio, MTL cholesterolio ir trigliceridų kiekį
kraujyje, didina DTL cholesterolio kiekį, mažina insulino atsparumą, gerina gliukozės toleranciją,
apsaugo nuo metabolinio sindromo, antrojo tipo cukrinio diabeto, teigiamai veikia krešėjimo sistemą.
Judėjimas padeda reguliuoti arterinį kraujospūdį, treniruoja ir stiprina širdies raumenį, didina
koronarinių arterijų spindį. Be to, tai būtina nutukimo gydymo programos dalis. Fizinis aktyvumas
koronarinės širdies ligos riziką sumažina tiesiogiai veikdamas širdį ir kraujagysles bei mažindamas
įvairių kitų rizikos faktorių įtaką (dislipidemijos, nutukimo, arterinės hipertenzijos, hiperglikemijos,
hiperinsulinemijos, streso ir kt.).
Uždegimas
Aterosklerozės patogenezėje uždegimas reikšmingas visose stadijose: nuo endotelio pažeidimo
iki ūminių koronarinių sindromų. Sveikiems asmenims uždegimo aktyvumas, kurį galima įvertinti
pagal plazmos didelio jautrumo C reaktyvaus baltymo (dj-CRB) koncentraciją, padeda numatyti
ilgalaikę pirmojo miokardo infarkto, išeminio insulto ir periferinių arterijų ligos riziką. CRB
nustatymas kartu su lipidų profiliu pagerina rizikos stratifikavimą. CRB koncentracija <1 mg/l
atspindi mažą KV ligų riziką, 1–3 mg/l – vidutinę, >3 mg/l – didelę.
CRB koncentracija plazmoje reikšmingai susijusi su kitais kardiovaskulinės rizikos veiksniais,
tokiais kaip amžius, rūkymas, hipertenzija, kūno masės indeksas, mankštinimosi dažnis, lipidų kiekis, ir juos papildo.
C reaktyvaus baltymo du kartus daugiau randama vyrams, kuriems nustatyta koronarinė širdies
liga, ir keturis kartus – persirgusiems miokardo infarktu, palyginti su kontroliniais asmenimis.
Psichosocialiniai veiksniai
Daugėja mokslinių įrodymų, kad psichosocialiniai veiksniai gali paskatinti ankstyvą aterosklerozės
vystymąsi, padidinti miokardo infarkto ir staigios mirties riziką nepriklausomai nuo įprastų
rizikos veiksnių. Ryšys tarp psichosocialinių veiksnių ir aterosklerozės gali būti tiesioginis, per
endotelio pažeidimą, ir netiesioginis, per poveikį tradiciniams rizikos veiksniams, tokiems kaip
rūkymas, hipertenzija ir lipidų metabolizmas.
Nustatyta, kad prasta socioekonominė padėtis, socialinio palaikymo stoka ar socialinė izoliacija,
stresas darbe ir asmeniniame gyvenime, neigiamos emocijos, tokios kaip depresija, pyktis ir
priešiškumas, didina KŠL riziką, blogina jos klinikinę eigą ir pacientų prognozę.
Depresija, depresiniai simptomai ir kitos neigiamos emocijos predisponuoja KŠL ir blogina prognozę. Depresija mažiausiai du kartus padidina didžiųjų koronarinių įvykių riziką. Konfliktinių
situacijų kartojimasis, nuolatinė psichoemocinė įtampa tampa įvairių ligų rizikos veiksniu, taip pat
ir koronarinės širdies ligos. Stresas darbe, kai dideli reikalavimai neatitinka galimybių arba didelės
pastangos nesulaukia įvertinimo, didina KŠL riziką. Nors tai būdinga abiem lytims, vyrai labiau
reaguoja į darbe patiriamą stresą. Tam tikros kenksmingos darbo sąlygos – pamaininis darbas
nereguliariomis valandomis, naktinis darbas – taip pat didina KŠL riziką. Tam jautresnės moterys.
Konfliktai, krizės, ilgalaikis stresas šeiminiame gyvenime labiau didina KŠL riziką moterims.
Reagavimas į stresines situacijas labai priklauso nuo žmogaus charakterio. Nustatyta, kad A
tipo agresyvaus subtipo asmenybės linkusios dažniau sirgti miokardo infarktu. Šiam žmonių tipui
būdingas agresyvus tikslo siekimas, nemokėjimas atsipalaiduoti, polinkis į konkurenciją, nuolatinė
įtampa. Pastaruoju metu sukaupta įrodymų apie ypač didelę D tipo asmenybės riziką. D (distress)
tipo asmenybės – uždaros, nemokančios atsiverti, bet nuolat įsitempusios ir varginamos neigiamų
emocijų. Tokiems žmonėms dažnesnė arterinė hipertenzija, širdies ritmo sutrikimai, miokardo infarktas ir insultas.
Padėti sumažinti psichoemocinę įtampą gali įvairios nemedikamentinės priemonės, tačiau
sunkiais atvejais skiriami vaistai (naujieji antidepresantai, trankviliantai, augaliniai raminamieji preparatai).
Netradiciniai rizikos veiksniai
Yra nemažai kitų, taip pat svarbių rizikos veiksnių, kuriuos ne visada galima koreguoti kasdienėje praktikoje:
▶▶oksidacinis stresas;
▶▶koaguliaciniai veiksniai;
▶▶autoimuninės ligos (psoriazė, reumatoidinis artritas, sisteminė raudonoji vilkligė);
▶▶gripas ir kitos virusinės bei infekcinės ligos;
▶▶periodontitas;
▶▶lėtinė inkstų liga;
▶▶obstrukcinė miego apnėja;
▶▶erektilinė disfunkcija;
▶▶hiperurikemija;
▶▶širdies susitraukimų dažnis;
▶▶kraujagyslių liga po spindulinio gydymo;
▶▶kraujagyslių liga po transplantacijos.
Kai kurie rizikos veiksniai nustatomi instrumentiniais metodais:
▶▶kairiojo skilvelio hipertrofija;
▶▶arterijų standumo padidėjimas;
▶▶endotelio disfunkcija;
▶▶arterijų intimos-medijos sustorėjimas;
▶▶kulkšnies-žasto indekso sumažėjimas;
▶▶vainikinių arterijų kalcifikacija;
▶▶aortos lanko ir pilvo aortos kalcifikacija;
▶▶oftalmoskopija.

Prof. Ž. Petrulionienė