Viduriavimas

Šiame skyriuje viduriavimas apibrėžiamas kaip tuštinimosi padažnėjimas, išmatų suskystėjimas ar jų tūrio padidėjimas, lyginant su įprastiniu asmens tuštinimusi. Pagal dažnumą amerikiečių šeimose ūminis viduriavimas yra antroje vietoje po ūminių kvėpavimo takų ligų. Ūminis sunkus viduriavimas dažnesnis didesnės rizikos asmenų grupėse: vyresnio amžiaus asmenims, keliautojams, imunosu presuotiems dėl ŽIV infekcijos, vartojantiems steroidų ar chemoterapinių pre paratų. Dažniausiai viduriavimą sukelia ūminis gastroenteritas dėl virusinės ar (rečiau) bakterinės ir pirmuonių sukeltos infekcijos. Infekcinis viduriavimas dažniau pasitaiko asmenims, kurie gyvena ar dirba kolektyve, glaudžiai bendrauja su kitais asmenimis, kurie vartoja užterštą maistą ir vandenį, taip pat tose vietose, kur nuotekų valymas yra netinkamas. Kitos dažnos viduriavimo priežastys – tai dirglios žarnos sindromas (DŽS, taip pat vadinamas dirglia žarna, gleiviniu kolitu ar funkciniu viduriavimu), diabetas, antibiotikų, vaistų nuo uždegimo, magnio turinčių vaistų, alkoholio ir pernelyg didelio kiekio (netoleruojamos) laktozės vartojimas. Viduriavimas, sukeltas DŽS, diabeto, laktozės netoleravimo, ilgalaikio vaistų vartojimo ar alkoholizmo, paprastai yra lėtinis. Vertindamas pacientų nusiskundimus viduriavimu, gydytojas turėtų paklausti apie: 1) įprastinį tuštinimosi dažnumą ir pobūdį, 2) dabartinį tuštinimosi dažnumą ir pobūdį, 3) naktinį viduriavimą, 4) gleives ar kraują išmatose, 5) keliavimą JAV ribose ar į užsienio valstybes, 6) pastarojo meto dietos pakitimus, 7) viduriavimo sustiprėjimą, vartojant tam tikrus maisto, pavyzdžiui, pieno, produktus, 8) pastaruoju metu vartotus vaistus, 9) maitinimosi pokyčius ir 10) reikšmingesnius faktus iš medicininės ar chirurginės anamnezės. 

Pacientai

Visose amžiaus grupėse ūminis virusinis gastroenteritas yra dažniausia ūminio viduriavimo priežastis. Paprastai šios ligos eiga būna gerybinė ir ji savaime praeina suaugusiems asmenims, tačiau kūdikiams ir vaikams gali sukelti sunkią dehidrataciją. Jaunesniems nei 3 metai vaikams rotavirusinė infekcija sukelia maždaug 50 proc. žieminių nebakterinių gastroenteritų. Susirgimų dažnio padi dėjimas žiemos mėnesiais vidutinio klimato juostos šalyse, pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose, yra dar ryškesnis. Salmonella gastroenteritą dažniau sukelia vaikams nuo 1 iki 4 metų amžiaus. Shigella sukeltos epidemijos pasitaiko vaikams nuo 1 iki 4 metų ir asmenims, gyvenantiems uždarose patalpose, ypač tokiose, kuriose sanitarinės sąlygos yra neatitinkančios normų (pvz., kalėjimuose ar globos įstaigose). Liamblioze (giardiasis) vaikai serga nedažnai, tačiau kūdikiai yra jautrūs šiai infekcijai. Kūdikiai gali gana sunkiai sirgti, kitaip nei suaugusieji, kuriems dažnai simptomų nepasireiškia. Vis dėlto ūminis ar poūmis viduriavimas, kartu su kitais sunkiais simptomais, gali pasireikšti ir kai kuriems liamblioze sergantiems suaugusiesiems. Pranešimų apie simptominę liambliozę vis daugėja, dažniausiai serga keliautojai ir iškylautojai, geriantys Giardia užterštą vandenį. Jeigu jaunesniems nei 1 metų vaikams viduriavimas sutampa su pieno pro duktų vartojimu, reikėtų įtarti laktozės netoleravimą (laktazės trūkumą). Šia viduriavimo forma serga ne tik kūdikiai ir vaikai. Tai būdinga 15 proc. iš Šiaurės Europos kilusių asmenų, iki 80 proc. afrikietiškos ir ispaniškos kilmės ameri kiečių ir iki 100 proc. Amerikos indėnų ir azijiečių. Nors šiems asmenims galbūt iki šiol nepasireiškė laktozės netoleravimas, senstant laktozės gamyba paprastai mažėja. Kai kuriems asmenims šis gamybos sumažėjimas ypač ryškus, todėl viduriavimas gali atsirasti po vienkartinio ar ilgalaikio didelių laktozės kiekių pavartojimo su pienu, sūriu, ledais ar kitais pieno produktais. Laikinas laktazės trūkumas dažnai atsiranda po infekcinio gastroenterito. Vidutinio amžiaus moterims su lėtiniu viduriavimu dažniau pasitaiko funk cinis viduriavimas ar dirglios žarnos sindromas. Šia liga labiau linkusios sirgti jaunos moterys, auginančios vaikus, ypač jei jos turi papildomų pareigų darbe, o ne namuose. Taip pat linkę sirgti kitokio streso veikiami asmenys. Kita vidu riavimo forma dažnesnė tarp vidutinio amžiaus moterų – tai piktnaudžiavimas laisvinamaisiais vaistais ar slapto šių vaistų vartojimo sukeltas viduriavimas. Pacientai, slapčia vartojantys laisvinamuosius vaistus, dažnai turi ir kitų isteriško elgesio bruožų. Paprastas testas, padedantis išsiaiškinti piktnaudžiavimą kai kuriais vidurius laisvinančiais vaistais – tai natrio hidroksido pridėjimas į išmatas. Ex-Lax, Feen-A-Mint ir Correctol preparatai turi fenolftaleino, todėl, pridėjus šarmų (natrio hidroksido), išmatos nusidažo raudonai. Sergantys diabetu ir turintys su šia liga susijusių nefrologinių funkcijų sutri kimų asmenys taip pat gali skųstis lėtiniu viduriavimu. Kai kuriems sergantie siems diabetu yra skrandžio stazė ir sutrikęs žarnyno judrumas. Todėl plonojoje žarnoje gali išvešėti bakterijos, o tai sukelia nekontroliuojamą, staigų viduria vimą po valgio. Dėl šios būklės pacientai gali susilaikyti nuo valgymo prieš išeidami iš namų, norėdami išvengti nekontroliuojamo viduriavimo nepatogiu laiku. Terapinis bandymas, skiriant tetraciklinų, gali sustabdyti tokį viduria vimą, nes sustabdo pernelyg aktyvų bakterijų augimą. Nors dažniausiai ūminis viduriavimas yra gerybinės eigos ir praeina savaime, žemiau išvardintos pacientų grupės yra ypač jautrios sunkioms ūminio ir lėtinio viduriavimo komplikacijoms: naujagimiai, vyresnio amžiaus asmenys, pjautu vine anemija sergantys ir imunosupresuoti asmenys (dėl ligos ar chemoterapi jos). Viduriavimas, sukeltas pirmuonių, grybinės, bakterinės ar virusinės žarnyno infekcijos, dažnas pacientams su įgytu imunodeficito sindromu (AIDS). 

Simptomų pobūdis

Svarbu atkreipti dėmesį į simptomų pradžią ir trukmę, svorio netekimą, naktinį viduriavimą ir tai, ar su sergančiuoju kontaktavę asmenys taip pat serga. Diferen cinėje viduriavimų diagnostikoje naudinga atskirti ūminį viduriavimą (jo pradžia yra staigi, jis trunka trumpiau nei 1 savaitę, gali būti susijęs su virusinės infekcijos prodrominiais simptomais, pykinimu, vėmimu ar karščiavimu) nuo lėtinio vidu riavimo (kurio metu pradinis epizodas trunka ilgiau nei 2 savaites ar simptomai kartojasi keletą mėnesių ir net metus). Ūminio viduriavimo pradžia prieš tai sveikam asmeniui, be kitų organų ar organų sistemų pažeidimo simptomų ir požymių, rodo infekcinę priežastį, kuri dažniausiai būna virusinė. Jeigu vėmimas ir viduriavimas prasideda staiga ir suserga daug žmonių tuo pačiu metu, dažna priežastis yra bakterijų toksinai (pvz., stafilokokinis enterotoksinas). Simp tomai paprastai prasideda praėjus 2–8 valandoms po užteršto maisto vartojimo, dažniausiai vasarą, kai maistas yra netinkamai laikomas (ne šaldytuve). Užsikrė tus Salmonella, Shigella ar Campylobacter sukelta infekcija, simptomai prasideda po 24–72 valandų; per šį laikotarpį mikroorganizmai pasidaugina šeimininko organizme. Užsikrėtus Giardia, šis laikas gali trukti 1–2 savaites. Lėtinį viduriavimą dažniausiai sukelia DŽS, vaistai, dietos veiksniai, lėtinė uždegiminė žarnų liga ir storosios žarnos vėžys. DŽS gali pasireikšti lėtiniu ar protarpiniu viduriavimu (kuris klasikiniu atveju kaitaliojasi su vidurių užkietė jimu) ar viduriavimo protrūkiais, atsirandančiais tada, kai asmenį veikia stresi nės situacijos. Prasidėjus skausmui, išmatos suskystėja, o tuštinimasis dažnėja. Kietos, marmurą primenančios išmatos anamnezėje, besikaitaliojančios su skys tomis, ypač, jei tai susiję su gleivėmis klozete ar ant išmatų paviršiaus, rodo DŽS. Nors pacientas gali skųstis lėtiniais simptomais dėl dirglios žarnos sindromo, visada reikia pagalvoti ir apie prasidėjusį virusinį gastroenteritą, salmoneliozę ar liambliozę. Jeigu tokiems pacientams įprastinis viduriavimo pobūdis ar vidu riavimas pasikeičia, reikėtų paieškoti kitos viduriavimo priežasties. Nuolatinis viduriavimas putotomis, dvokiančiomis išmatomis, kurioms kartais būdingas plūduriavimas, rodo kasos ar plonosios žarnos pakenkimą. Viduriavimo dvokiančiomis, vandeningomis išmatomis protrūkis dažnai būna sergant liamblioze. Latentinis periodas gali trukti 1–3 savaites. Sergant liam blioze, viduriavimo pradžia gali būti staigi ar laipsniška; viduriavimas gali trukti kelias savaites ar net iki 6 mėnesių. Funkcinis viduriavimas beveik niekada nepasireiškia naktį ir retai pažadina pacientą. Tipiniu atveju jis prasideda ryte. Gali būti gausios gleivės, bet kraujas išmatose randamas retai, išskyrus tuos atvejus, kai pacientas turi hemorojinių mazgų. Paklaustas pacientas gali pasisakyti pastebėjęs nesuvirškintą maistą išmatose ir jutęs dirginimą tiesiojoje žarnoje. Naktinis viduriavimas beveik visada turi organinę priežastį. 

Susiję simptomai

Diagnostikai naudinga ūminį viduriavimą suskirstyti į du tipus; toksinų sukeltą (plonosios žarnos viduriavimą) ir infekcinį (storosios žarnos viduriavimą) (10–1 lentelė). Toksinų sukelto viduriavimo ligos pradžia yra staigi (dažnai praėjus kelioms valandoms po užteršto maisto pavartojimo, ypač nepasterizuotų pieno produktų, nepakankamai termiškai apdorotos mėsos ar žuvies), gausus, vande ningas viduriavimas gali būti susijęs su pykinimu, vėmimu, padidėjusius seilė tekiu, spazminiais pilvo skausmais ir bendru negalavimu, bet karštis nedidelis arba pacientas nekarščiuoja. Kartu su viduriavimu atsiradę nefrologiniai simp tomai rodo Clostridium toksinų poveikį (botulizmą). Infekcinės kilmės viduriavimą reikėtų įtarti, jei asmuo prieš tai buvo sveikas, ligos pradžia staigi ir nėra jokių požymių ar simptomų, rodančių kitų organizmo sistemų pažeidimą. Šį viduriavimo tipą sukelia mikroorganizmų invazija į sto rosios žarnos gleivinę, jis taip pat vadinamas dizenterijos sindromu. Karščiavimas, vėmimas, pykinimas, pilvo spazminiai skausmai, galvos skausmai, bendro pobū džio negalavimas ir raumenų skausmai kartu su vandeningu viduriavimu rodo virusinį gastroenteritą arba Salmonella ar Campylobacter infekcijas. Infekcinis viduriavimas, ypač sukeltas Campylobacter, dažnai sukelia poinfekcinį DŽS epizodą (žr. 10–1 lentelę). Viduriavimą dėl storosios žarnos pažeidimo reikėtų įtarti, jei su viduriavimu susijęs karščiavimas, staigus noras tuštintis anksti ryte, papilvės spazminiai skausmai, tenezmai, kraujas išmatose ir skystos išmatos, susimaišiusios su gau siomis gleivėmis. Karščiuojantys pacientai, turintys plonosios ar storosios žarnos viduriavimo tipą, gali sirgti šigelioze; ši liga dažnesnė vasarą. Salmonella infek cijos sukeltas viduriavimas gali būti ūminis, poūmis arba pasireikšti lėtiniu viduriavimu. Jeigu pacientui, kuris skundėsi protarpiniu lėtiniu viduriavimu, dėl dirglios žarnos sindromo viduriavimas sustiprėjo, to priežastis gali būti papil domas stresas ar infekcinis viduriavimas (pvz., Salmonella infekcija). Campylo bacter jejuni sukelia didelę dalį maisto toksikoinfekcijų. Paprastai ši liga susijusi su karščiavimu, viduriavimu su krauju ir pilvo skausmu. Jeigu dešiniojo apatinio pilvo kvadrato skausmas susijęs su viduriavimu, Yersinia ar Campylobacter infekcijos gali simuliuoti apendicitą. Bakterinės infek cijos dažnai sukelia difuzinį pilvo skausmingumą ir nesukelia pilvaplėvės dirgi nimo reiškinių, o tai neatitinka apendicito diagnozės. Kraujas ant išmatų paviršiaus ar tualetinio popieriaus rodo, kad kraujavimo šaltinis yra išangė, dažniausiai – kraujuojantys hemorojiniai mazgai ar mažos išangės įplėšos, ypač jei kraujavimas atsiranda po pasituštinimo kietomis išma tomis. Gausus kraujavimas ar su išmatomis susimaišęs kraujas rodo sunkesnę ligą, pvz., opinį kolitą. Ryškus svorio netekimas, susijęs su nuolatiniu viduria vimu ir putotomis, dvokiančiomis išmatomis, kurios kartais plūduriuoja, rodo, kad steatorėjos ir viduriavimo priežastis yra kasos ar plonosios žarnos ligos. Jeigu vaistus, stresą, vartotą maistą, kontaktą su kitais panašių simptomų turinčiais asmenimis, pieno produktų vartojimą ir neseniai persirgtas ligas. 

Veiksniai, lengvinantys simptomus

Laktozės netoleravimo sukeltas viduriavimas palengvėja kurį laiką nevalgant ar nevalgant maisto, turinčio laktozės. Funkcinis viduriavimas palengvėja sumažė jus stresui. Jeigu viduriavimas retėja pavartojus antibiotikų, jo priežastis galėjo būti bakterijų išvešėjimas. Panašiai ir tada, kai viduriavimą sukelia antibiotikai, jų vartojimo nutraukimas dažnai sumažina viduriavimą. 

Klinikinio tyrimo radiniai

Klinikinis tyrimas turi apimti kruopštų pilvo ištyrimą ir, kai kuriais atvejais, tiesiosios žarnos tyrimą. Su ūminiu viduriavimu susijęs karštis rodo infekcinę priežastį. Pilvaplėvės pažeidimo požymiai rodo galima invazyvų žarnų pato geną. Skydliaukės padidėjimas ir tremoras rodo galimą tirotoksikozę, o padidėję limfmazgiai – limfomą ar AIDS. Pacientams su DŽS, storoji žarna gali būti jautri apčiuopiant, šiems pacientams taip pat gali pūsti pilvą. Išmatas reikia apžiūrėti, ar nėra jose kraujo ir gleivių bei ištirti mikroskopiškai, ieškant leukocitų, para zitų ir jų kiaušinių. Tokie dehidratacijos požymiai kaip sumažėjęs audinių tur goras (standumas), pozicinė hipotenzija ir tachikardija, padeda įvertinti viduriavimo sunkumą. 

Diagnostiniai tyrimai

Tyrimai rodo, kad specifinio ūminį gastroenteritą sukėlusio patogeno neįma noma rasti 60 proc. atvejų. Pacientų su nuolatiniu nepaaiškinamu viduriavimu ištyrimas turi apimti bendrą kraujo tyrimą ir kolonoskopiją, ypatingą dėmesį kreipiant į storosios žarnos gleivinę. Tai dažnai padeda nustatyti viduriavimo priežastį, kai radiologiniai tyrimai ir rutininė sigmoidoskopija neduoda rezultatų. Pacientų, kuriems įtariamas invazyvus (vadinamasis storosios žarnos) viduriavi mas, storosios žarnos gleivinė dažnai būna paraudusi, joje gali būti ekchimozės, trapumas, gleivių perteklius ir maži išopėjimai. Šiuos išopėjimus reikia skirti nuo opinio kolito opų, kurios yra apdriskusiais kraštais, ir pavienių, tarsi skylmušiu išmuštų opų, kurios yra beveik patognominės amebiniam kolitui. Jeigu kolonos kopija neduoda rezultatų ir diagnozė lieka neaiški, nepaisant išliekančio viduria vimo, gali reikėti viršutinės virškinimo trakto dalies endoskopijos. Be išsamios anamnezės, reikėtų atlikti išmatų tyrimą dėl polimorfonukleari nių ar mononuklearinių leukocitų. Šis tyrimas paprastas: lašas gleivių ar skystų išmatų užlašinamas ant objektinio stiklelio, sumaišomas lygiomis dalimis su Löffler metileno mėlynojo dažu, ir po 2–3 minučių tiriamas po „didžiuoju, sau suoju“ objektyvu. Kadangi leukocitų atsiradimą išmatose skatina bakterijos, pra siskverbiančios į storosios žarnos gleivinę, šie leukocitai dažnai būna Salmonella, Shigella, Yersinia ir invazyvių Escherichia coli infekcijų metu. Jeigu išmatose yra leukocitų, reikėtų paimti šviežių išmatų pasėliui; jeigu pacientas labai karščiuoja, reikėtų paimti ir kraujo pasėliui. Leukocitai išmatose būna ir kitų ligų, susijusių su storosios žarnos gleivinės uždegimu, atvejais, pvz., opinis kolitas, kai kraujo ir išmatų pasėliuose patogenų nerandama. Mikroorganizmai, kurie sukelia viduriavimą dėl toksinų poveikio (E.coli, Clostridium perfringens, Vibrio cholerae ir Staphylococcus) ar pažeisdami plonąją žarną (Giardia ir virusai), gali sukelti viduriavimą vandeningomis išmatomis be leukocitų išmatose. Amebinė dizenterija taip pat paprastai nėra susijusi su leu kocitais išmatose. Mikroskopinio išmatų tyrimo metu amebų arba Giardia cistų bus randama 50 proc. sergančiųjų liamblioze. Jeigu parazitų ar jų kiaušinių nerandama, reikėtų atlikti tyrimą dėl Giardia antigenų. Tuščiosios žarnos biopsinėje medžiagoje ir tuščiosios ar dvylikapirštės žarnos aspirate taip pat gali būti randama Giardia cistų. Gali būti atliekami ir serologiniai tyrimai dėl amebiazės. Pacientams, kurių viduriavimą sukėlė piktnaudžiavimas laisvinamaisiais, proktoskopinio tyrimo metu gali būti randama storosios žarnos melanozė. Šlapimo ir išmatų fenolftaleino mėginiai gali būti teigiami. Radiologinis tyrimas su kontrastu gali rodyti paryškėjusias raukšles. Pacientų, netoleruojančių laktozės, išmatų pH yra mažesnis nei 6.0, išmatose randama daugiau nei 1 gramprocentas angliavandenių, o vandenilio iškvepia mame ore testas yra teigiamas. Kai kuriais atvejais gali būti naudingos pilvo rentgenogramos, magnetinio rezonanso tomografijos tyrimai ir pilvo laparoskopija. 

Retesnės diagnozės

Retesnės viduriavimo priežastys – tai amebiazė, bakterijų išvešėjimas po pilvo operacijos, achlorhidrija, skrandžio stazė (sergantiems diabetu), karcinoidinis sindromas, aklos žarnos kilpos sindromas su bakterijų išvešėjimu, uždegiminė žarnų liga, Krono liga, opinis kolitas ir radiacinis kolitas. Vaistai nuo viduriavimo gali sukelti vidurių užkietėjimą. Esant obstipacijoms ir išmatų susikaupimui (dažniau pasitaiko vyresnio amžiaus pacientams), paci entas gali dažnai tuštintis negausiomis, skystomis, vandeningomis išmatomis ir neišskirti kietų išmatų. Išmatų susikaupimą paprastai galima diagnozuoti tiesio sios žarnos tyrimo metu. Pacientai, sergantys uždegimine žarnų liga, tuštinasi dažnai ir negausiai arba viduriuoja su krauju, gleivėmis, kartais pūliais. Jie dažnai nelaiko išmatų, būdin gas naktinis viduriavimas, skausmas, neatidėliotinas noras tuštintis, taip pat ir anksti ryte. Ūmine forma sergantys pacientai gali būti intoksikuoti, blogai jaustis, karščiuoti, jiems gali būti dehidratacija ir tachikardija. Lėtine uždegimine žarnų liga sergantys pacientai netenka svorio, galima anemija, atsiranda sąnarių skausmų ir odos pažeidimų (pvz., erythema nodosum). Žarnų išemiją (kraujingas viduriavimas dėl išeminio kolito ar sunkus vidu riavimas dėl plonosios žarnos išemijos) reikėtų įtarti visiems pacientams, kurie patyrė šoką ar hipotenzinį epizodą. Malabsorbciją sukeliančios būklės, išskyrus laktozės netoleravimą, – tai suau gusiųjų celiakija (gliuteninė enteropatija); angliavandenių, karvės pieno ar baltymų netoleravimas ir absorbcinio žarnų paviršiaus netekimas dėl žarnos rezekcijos ar celiakijos. Virškinimo sutrikimus sukelia nepakankama tulžies rūgščių koncentracija arba egzokrininės kasos dalies nepakankamumas. Pirmaisiais kasos salelių ląstelių, vėžio ir storosios bei tiesiosios žarnos kar cinomos simptomais gali būti viduriavimas. Storosios ir tiesiosios žarnos karci noma dažniau serga vidutinio nei vyresnio amžiaus asmenys, ji gali pasireikšti bet kokiu tuštinimosi pobūdžio pakitimu, dažniausiai viduriavimu, besikaitalio jančiu su vidurių užkietėjimu. Viduriavimas gali būti vienintelis pradinis simp tomas, ypač jei vėžys yra aklojoje ar kylančiojoje žarnoje. 

Lėtinis vaikų viduriavimas

Kokia turi būti viduriavimo trukmė, kad jis būtų vadinamas lėtiniu – ginčytinas klausimas. Paprastai lėtiniu vadinamas toks vaikų viduriavimas, kuris trunka 1 mėnesį ir ilgiau. Be to, jei viduriavimas yra kliniškai reikšmingas, vaikas per šį laikotarpį netenka svorio arba jo nepriauga. Gydytojas turi žinoti normalų vaikų tuštinimosi pobūdį. Motinos pienu mai tinami kūdikiai iki 4 mėnesių amžiaus tuštinasi 2–4 kartus per dieną geltonai auksinės spalvos minkštomis išmatomis, kurių pH apie 5.0. Mišiniais maitinami kūdikiai iki 4 mėnesių amžiaus tuštinasi 2–3 kartus per dieną kietomis išmato mis, kurių pH apie 7.0. Nuo 4 iki 12 mėnesių amžiaus kūdikiai ir daugelis vaikų tuštinasi vieną–tris kartus per dieną. Jų išmatos yra tamsesnės geltonos spalvos ir kietesnės. Vyresnių nei 1 metų vaikų išmatos yra suformuotos, o kvapu ir spalva primena suaugusiųjų išmatas. Vienas iš diferencinės vaikų lėtinio viduriavimo diagnostikos būdų – išsiaiš kinti išmatų pobūdį: vandeningos, riebios ar kraujingos išmatos. Vandeningos išmatos dažniausiai būna esant šioms būklėms: 1) nuolatinis poenteritinis vidu riavimas (su ar be antrinio angliavandenių netoleravimo); 2) virusinės, bakteri nės (Shigella, Salmonella, E.coli, Yesinia) ar parazitinės (ypač Giardia) žarnyno infekcijos ir 3) disacharidazių trūkumas. Laktazės trūkumas dėl ūminio gastro enterito yra kur kas dažnesnis nei pirminis laktozės netoleravimas. Sacharozės – izomaltazės trūkumas yra retas. Alerginės gastroenteropatijos, kai vaikas yra alergiškas karvės pienui ar sojos baltymui, taip pat gali sukelti vandeningą viduriavimą kūdikiams ir vaikams. Kitos, žymiai retesnės, priežastys – tai Hiršprungo liga, trumposios žarnos sin dromas, pirminiai imunodeficitai ir su endokrininiais sutrikimais susijęs viduriavimas. Riebios išmatos rodo galimą cistinę fibrozę, kasos nepakankamumą, celiakiją ar alerginę gastroenteropatiją. Retais atvejais tokie vaistai kaip neomicinas gali sukelti steatorėją. Lėtinis kraujingas viduriavimas rodo Shigella ar Salmonella infekcijas, dizen teriją, uždegiminę žarnų ligą (tarp jų Krono ligą ir opinį kolitą), amebinę dizen teriją ar (rečiausiai) antibiotikų sukeltą pseudomembraninį kolitą.