Arterinė hipertenzija
Arterinė hipertenzija (AH) – tai liga, kuriai būdingas ilgalaikis arterinio kraujospūdžio
padidėjimas, ilgainiui pažeidžiantis organus taikinius: kraujagysles, širdį, smegenis, inkstus, akis.
Etiologija
Daugiau nei 90 % atvejų arterinė hipertenzija būna pirminė, jos tikslios priežastys nėra žinomos.
Pirminės AH rizikos veiksniai: genetinis polinkis, amžius, antsvoris, nutukimas, sūrus, riebus
maistas, alkoholis, rūkymas, nervinė įtampa, nejudra. Antrinė hipertenzija retesnė, iki 10 % atvejų,
jos galimos priežastys: inkstų parenchiminės ligos, renovaskulinė hipertenzija, feochromocitoma,
pirminis aldosteronizmas, Kušingo (Cushing) sindromas, obstrukcinė miego apnėja, aortos koarktacija,
skydliaukės ligos, vaistų sukelta hipertenzija.
Klinika
Kai kurie pacientai padidėjusio kraujospūdžio gali nejusti keletą metų. Kiti skundžiasi galvos
skausmais, ypač pakaušyje, svaigimu, mirgėjimu akyse, kartais pykinimu, širdies plakimu. Vėlesnėse
stadijose išryškėja organų taikinių pažeidimo simptomai (koronarinė širdies liga, galvos smegenų
kraujotakos sutrikimai, inkstų pažeidimas, kt.).
Klasifikacija
Ji pateikta atnaujintose Europos hipertenzijos draugijos (EHD) ir Europos kardiologų draugijos (EKD) 2013 metų rekomendacijose. Išskirta izoliuota sistolinė hipertenzija . Pabrėžiama didelio pulsinio spaudimo svarba. Kiekvieno arterine hipertenzija sergančio paciento prognozei įvertinti būtina nustatyti bendrąją kardiovaskulinę riziką. Tam, be kraujospūdžio dydžio, išsiaiškinami visi rizikos veiksniai ir organų taikinių pažeidimai .Pagrindiniai diagnostiniai kriterijai klasifikuojant pacientus į didelės ir labai didelės rizikos grupes apibendrinti 4 lentelėje. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pacientai, turintys daugybinius rizikos faktorius,
CD ir organų pažeidimą, atsiduria didelės rizikos grupėje net esant aukštam–normaliam AKS.
AH diagnozavimas
Diagnostinių procedūrų tikslas
1. Nustatyti AKS padidėjimo laipsnį.
2. Nustatyti antrines hipertenzijos priežastis.
3. Nustatyti bendrą kardiovaskulinę riziką, įvertinant kitus rizikos veiksnius, organų taikinių pažeidimą ir gretutines ligas ar klinikines būkles.
Diagnostika apima:
▶▶pakartotinius kraujospūdžio matavimus;
▶▶anamnezės surinkimą;
▶▶paciento ištyrimą;
▶▶laboratorinius ir instrumentinius tyrimus; kai kurie tyrimai atliekami kaip bendrojo paciento ištyrimo dalis, o kai kurie – esant reikalui pagal klinikinio ištyrimo duomenis.
Kraujospūdžio matavimas
AKS pasižymi plačiomis dienos bei atskirų dienų, mėnesių ir sezonų variacijomis. Todėl AH diagnozė
turi būti nustatoma remiantis daugkartiniais AKS matavimais per tam tikrą laiką. Jei AKS tik
nedaug padidėjęs, matavimai turi būti atliekami keletą mėnesių siekiant nustatyti paciento įprastą
AKS kuo įmanoma tiksliau. Tačiau jei pacientui būdingas didelis AKS padidėjimas, organų taikinių
pažeidimo požymiai arba didelė ir labai didelė kardiovaskulinė rizika, pakartotiniai matavimai
turi būti atlikti per trumpesnį laikotarpį (savaitės arba dienos). AH diagnozė turi būti nustatoma
atlikus bent 2 AKS matavimus per vizitą esant 2–3 vizitams. Tačiau sunkesniais atvejais diagnozė
gali būti nustatoma per vieną vizitą. AKS gali matuoti gydytojas arba slaugytojas gydytojo kabinete
arba klinikoje (kabineto arba klinikos AKS), namie – pacientas arba giminaitis. AKS taip pat gali
būti automatiškai matuojamas 24 val.
Skiriamos kelios kraujospūdžio padidėjimo rūšys, kurios gali labai skirtis:
1. Kabineto arba klinikos AKS.
2. Ambulatorinis 24 valandų kraujospūdis.
3. Namų kraujospūdis.
Pagal tai, kokiomis sąlygomis matuojant randamas padidėjęs AKS, skiriamos kelios hipertenzijos rūšys.
Izoliuota įstaigos, arba „balto chalato“, hipertenzija
Kai kuriems pacientams nustatomas nuolat padidėjęs įstaigos kraujospūdis, o 24 val. kraujospūdis
arba namuose matuojamas kraujospūdis būna normalus. Ši būklė žinoma kaip balto chalato hipertenzija,
tačiau geresnis apibrėžimas būtų izoliuota įstaigos hipertenzija. Yra įrodymų, kad izoliuota įstaigos
hipertenzija gali būti apie 15 % bendros populiacijos. Izoliuota įstaigos hipertenzija gali būti ne vien
tik kliniškai nekaltas fenomenas. Keli tyrimai rodo, kad ši būklė susijusi su didesniu organų taikinių
pažeidimų ir metabolinių sutrikimų paplitimu, palyginti su normotenziniais pacientais. Nustačius šią
būklę, reikėtų ištirti pacientą dėl metabolinių rizikos veiksnių ir organų taikinių pažeidimo. Gydymas
turi būti skirtas esant organų taikinių pažeidimo požymių arba didelei kardiovaskulinei rizikai.
Tačiau net ir neskiriant antihipertenzinio gydymo gyvenimo būdo korekcija ir paciento stebėjimas
turi būti taikomas kiekvienam asmeniui, kuriam pasireiškė izoliuota įstaigos hipertenzija.
Izoliuota ambulatorinė arba užmaskuota hipertenzija
Kai kuriems pacientams pasitaiko priešinga būklė: normalus įstaigos kraujospūdis (<140/90 mm Hg),
tačiau padidėjusios ambulatorinio kraujospūdžio reikšmės arba padidėjęs namų AKS. Ši būklė vadinama
izoliuota ambulatorine hipertenzija arba slaptąja hipertenzija. Šios būklės paplitimas panašus
kaip ir izoliuotos įstaigos hipertenzijos. Manoma, kad 1 iš 7 ar 8 asmenų, kurių įstaigos kraujospūdis
normalus, gali patekti į šią kategoriją. Tarp tokių pacientų didesnis organų taikinių pažeidimo ir
metabolinių rizikos veiksnių paplitimas, palyginti su pacientais, kurių AKS yra normalus. Užmaskuota
hipertenzija didina kardiovaskulinę riziką.
Paciento ištyrimas
Be kraujospūdžio matavimo, būtina atidžiai išmatuoti ŠSD (pulsas skaičiuojamas bent 30 s arba
daugiau, esant aritmijoms). Pakartotinai nustatomos padidėjusios reikšmės rodo padidėjusią riziką,
padidėjusį simpatinį arba sumažėjusį parasimpatinį aktyvumą ar ŠN. Fizinio ištyrimo metu ieškoma papildomų rizikos veiksnių, antrinės hipertenzijos arba organų taikinių pažeidimo požymių. Turi būti pamatuoti ūgis, svoris, siekiant įvertinti KMI pagal standartines formules. Taip pat pacientui stovint būtina pamatuoti liemens apimtį.
Požymiai, rodantys antrinę hipertenziją ir organų taikinių pažeidimą:
• Kušingo sindromo požymiai;
• odos pakitimai sergant neurofibromatoze (feochromocitoma);
• padidėję inkstai čiuopiant (policistiniai inkstai);
• pilvo ūžesiai auskultuojant (renovaskulinė hipertenzija);
• krūtinės ląstos ūžesiai (aortos koarktacija ar aortos liga);
• silpnas ir vėluojantis šlaunų pulsas ir sumažėjęs kraujospūdis kojose (aortos koarktacija, aortos liga).
Organų pažeidimo požymiai:
• smegenų: ūžesiai virš kaklo arterijų, motoriniai ar sensoriniai deficitai;
• tinklainės: akių dugno pakitimai;
• širdies: širdies viršūnės trinksnio vieta ir stiprumas, aritmija, galopo ritmas, karkalai plaučiuose, periferinės edemos;
• periferinių arterijų: pulso nebuvimas, sumažėjimas ar simetriškumas, šaltos galūnės, išeminiai odos pakitimai;
• miego arterijų: sistoliniai ūžesiai.
Pilvinio nutukimo požymiai:
• kūno masė;
• liemens apimties padidėjimas: vyrams >102 cm, moterims >88 cm;
• padidėjęs KMI;
• antsvoris KMI ≥25 kg/m2, nutukimas KMI ≥30 kg/m2.
Rutininiai tyrimai
• Glikemija nevalgius
• B-Ch
• MTL-Ch
• DTL-Ch
• TG
• Kalio koncentracija
• Šlapimo rūgštis
• Kreatininas
• Apskaičiuotas kreatinino klirensas (Cockroft-Gaulto formulė) ar GFG (MDRD formulė)
• Hemoglobinas ir hematokritas
• Šlapimo tyrimas
• EKG
Rekomenduojami tyrimai
• Echokardiografinis tyrimas
• Kaklo kraujagyslių ultragarso tyrimas
• Kiekybinis proteinurijos nustatymas (jei šlapimo testas teigiamas)
• Kulkšnelių indekso nustatymas
• Akių dugno tyrimas
• GTT (jei glikemija nevalgius >5,6 mmol/l)
• Kraujospūdžio matavimas namuose ir 24 val. kraujospūdžio stebėsena
• Pulsinės bangos greičio nustatymas (kur įmanoma)
Subklinikinio organų pažeidimo paieška
Kadangi subklinikinis organų pažeidimas yra tarpinė kraujagyslių ligos stadija ir bendrą kardiovaskulinę
riziką veikiantis veiksnys, jo požymių reikia kruopščiai ieškoti, naudojant tinkamą metodiką.
Širdis. EKG turi būti rutininio ištyrimo dalis visiems pacientams, kuriems padidėjęs AKS, siekiant
nustatyti KSH, perkrovimo požymius, išemiją ir aritmijas. Echokardiografija rekomenduojama, kai
reikalingas jautresnis KSH nustatymas. Jos metu galima nustatyti geometrijos pakitimus, iš kurių
koncentrinė hipertrofija susijusi su blogesne prognoze. Diastolinė disfunkcija gali būti vertinama
dopleriu tiriant kraujotaką per mitralinį vožtuvą.
Kraujagyslės. Miego arterijų ultragarso tyrimas rekomenduojamas, kai naudinga nustatyti kraujagyslių
hipertrofiją ar asimptominę aterosklerozę. Stambiųjų kraujagyslių standumas (vyresnio
amžiaus pacientams sukeliantis izoliuotą sistolinę hipertenziją) gali būti matuojamas vertinant
pulsinės bangos greitį. Jis galėtų būti plačiai rekomenduojamas, jei būtų labiau prieinamas. Mažas
kulkšnelių ir žasto indeksas byloja apie pažengusią periferinių kraujagyslių ligą.
Inkstai. Hipertenzinis inkstų pažeidimas nustatomas esant sumažėjusiai inkstų funkcijai ar
padidėjusiai albumino ekskrecijai. GFG (pagal MDRD formulę, žinant amžių, lytį ir rasę) arba kreatinino
klirenso (pagal Cockroft-Gaulto formulę, taip pat žinant svorį) nustatymas pagal serumo
kreatininą turi būti atliekamas visiems pacientams. Baltymo nustatymas šlapimo analizatoriumi
turi būti atliekamas visiems pacientams. Esant neigiamam analizatoriaus testui mažo laipsnio albuminurija
(mikroalbuminurija) turi būti nustatoma vienkartiniame šlapimo mėginyje ir vertinama
atsižvelgiant į kreatinino ekskreciją.
Fundoskopija. Akių dugno apžiūra rekomenduojama tik esant sunkiai AH. Nežymūs tinklainės
pakitimai dažniausiai būna nespecifiniai, išskyrus jaunus pacientus. Kraujosruvos, eksudatai ir
nervo disko edema nustatomi tik esant sunkiai AH, susiję su padidėjusia kardiovaskuline rizika.
Smegenys. Nebylūs smegenų infarktai, alkūniniai infarktai, mikrokraujosruvos ir baltosios
medžiagos pažeidimas neretai pasitaiko AH sergantiems pacientams ir gali būti nustatomi KT arba
MRT būdu. Šių tyrimų prieinamumas ir kaina riboja jų rutininį naudojimą. Vyresniems pacientams
kognityvinės funkcijos testai gali padėti nustatyti pradinį smegenų funkcijos pablogėjimą.
AH gydymas
Rekomendacijos, kada reikėtų pradėti antihipertenzinį gydymą, grindžiamos dviem kriterijais:
1. Bendros kardiovaskulinės rizikos dydžiu
2. Sistolinio bei diastolinio kraujospūdžio dydžiais).
Naujausiose gairėse pabrėžiama, kad dėl Iº AH gydymo naudos įrodymų stokos Iº AH diagnozę
reikia patvirtinti ambulatorine 24 val. AKS stebėsena, kad nebūtų gydomi pacientai, kuriems yra
baltojo chalato hipertenzija. Pirmiausia gydyti pradedami tie Iº AH sergantys pacientai, kuriems
nustatoma organų taikinių pažeidimų ar didelė bendroji ŠKL rizika. Jauniems asmenims, turintiems
izoliuotą sistolinę AH ir normalų centrinį kraujospūdį, gali būti rekomenduojama tik keisti gyvenseną.
Kadangi klinikinių tyrimų duomenų apie šių pacientų gydymo naudą stokojama, rekomenduojama
juos reguliariai tikrinti. Tyrimais įvertinti AH baigtį jauniems pacientams ir suformuluoti rekomendacijas
nėra galimybių, mat jos labai tolimos. Atliktais tyrimais įrodyta, kad sAKS U formos
kreive susijęs su bendruoju mirtingumu, lūžio taškas yra ties 130 mm Hg sAKS. Sergamumas ŠKL
didėja didėjant AKS. dAKS su bendruoju mirtingumu ir mirtingumu nuo ŠKL susijęs stipriau už
sAKS. Apie 20 % jaunų vyrų mirčių gali būti nulemtos dAKS dydžio. Gairėse rekomenduojama šiuos
pacientus gydyti vaistais, ypač jeigu yra kitų rizikos veiksnių, AKS turėtų nesiekti 140/90 mm Hg.
Kai jauniems žmonėms padidėjęs tik žasto sAKS, o dAKS normalus, centrinis AKS būna normalus,
taigi galima rekomenduoti tik keisti gyvenseną.
Tyrimais įrodyta, kad vyresniems pacientams, kurių sAKS viršija 160 mm Hg, naudinga jį sumažinti,
kad nesiektų 150 mm Hg, bet ne daugiau kaip iki 140 mm Hg. Jaunesniems negu 80 metų pacientams
sAKS gali būti sumažintas labiau (<140 mm Hg), jei pacientas toleruoja. Vyresniems negu 80 metų
pacientams, kurių sAKS viršija 160 mm Hg, sumažinus jį žemiau 150 mm Hg ribos reikšmingai
sumažėja didžiųjų ŠKL komplikacijų dažnumas ir bendrasis mirtingumas. Nėra įrodymų, kad tam
tikrų klasių vaistai jaunesniems pacientams būtų veiksmingesni nei vyresniems ar atvirkščiai.
Gydymo strategijos
Gyvensenos keitimas
Gyvenseną reikėtų koreguoti visiems pacientams, kuriems tai tiktų, įskaitant aukštą–normalų
AKS turinčius pacientus ir tuos, kuriems reikalingas gydymas vaistais. Tikslas – sumažinti AKS ir
koreguoti kitus rizikos veiksnius bei gretutines klinikines būkles. Visuotinai pripažinta, kad kraujospūdį
bei riziką sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis mažina šios priemonės:
1. metimas rūkyti,
2. kūno masės sumažinimas,
3. saikingesnis alkoholio vartojimas,
4. fiziniai pratimai,
5. saikingesnis druskos vartojimas,
6. gausesnis vaisių ir daržovių vartojimas bei saikingesnis sočiųjų riebiųjų rūgščių ir kitų
riebalų vartojimas.
Sveika mityba visada turėtų būti skatinama. Tačiau vien tik gyvensenos keitimas hipertenzija
sergančių pacientų neapsaugo nuo kardiovaskulinių komplikacijų, todėl niekada nereikia delsti
pradėti gydymo vaistais, ypač pacientams, kuriems kardiovaskulinė rizika didelė.
Gydymas vaistais
Rekomenduojamos šios antihipertenzinių vaistų klasės:
▶▶beta adrenoblokatoriai (BAB);
▶▶diuretikai;
▶▶AKF inhibitoriai (AKFI);
▶▶kalcio kanalų blokatoriai (KKB);
▶▶AT1 receptorių blokatoriai (ARB);
▶▶alfa-1 adrenoblokatoriai;
▶▶centrinio veikimo vaistai.
Labai svarbu atsižvelgti į vaistų sukeliamus nepageidaujamus reiškinius. Neįmanoma visiškai
išvengti šalutinių reiškinių, nes jie priklauso ne tik nuo vaistų, bet ir nuo paciento psichologinės
būklės. Tyrimai rodo, kad pacientams pasireiškė šalutiniai reiškiniai ir vartojant placebą. Turi būti
dedamos kuo didesnės pastangos, siekiant sumažinti su vaistų vartojimu susijusių šalutinių reiškinių
dažnumą ir išsaugoti pacientų gyvenimo kokybę. Vertėtų atsiminti, kad tiazidinių diuretikų, BAB
ir KKB šalutiniai reiškiniai, kitaip nei AKFI, priklauso nuo dozės.
Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad toliau pateikti dviejų vaistų deriniai yra veiksmingi ir gerai toleruojami:
▶▶tiazidinis diuretikas ir AKFI;
▶▶tiazidinis diuretikas ir ARB;
▶▶KKB ir AKFI;
▶▶KKB ir ARB;
▶▶KKB ir tiazidinis diuretikas;
▶▶Vazodilatacinis BAB ir tiazidinis diuretikas.
Inkstų denervacija. Daugėja patirties gydant atsparią AH nemedikamentinėmis priemonėmis –
radiodažnine abliacija inkstų arterijų srityje. Manoma, kad labiausiai AH atsparumą lemia simpatinis
inkstų arterijų aktyvumas, renino atsipalaidavimas ir natrio reabsorbcija, padidėjęs simpatinis inkstų
tonusas. Atlikus inkstų denervaciją, AKS sumažėja ir lieka sumažėjęs ilgą laiką. Po procedūros gali
tekti skirti antihipertenzinių vaistų siekiant papildomos naudos, mažinant arterijų standumą, KSH
ir diastolinę disfunkciją.
Neatidėliotinos hipertenzinės būklės
Neatidėliotinos hipertenzinės būklės pasireiškia esant aukštam AKS ir ūmiam organų taikinių
pažeidimui. Svabiausios neatidėliotinos hipertenzinės būklės išvardytos 16 lentelėje. Jos retos, bet
gali būti pavojingos gyvybei. Esant šioms būklėms reikia skubiai mažinti kraujospūdį. Tačiau svarbu
vengti labai staigaus kraujospūdžio mažinimo, nes tai gali būti susiję su komplikacijomis, tokiomis
kaip smegenų hipoperfuzija ar insultas, miokardo ir inkstų pažeidimas. Sergant ūmiu insultu taip
pat reikėtų vengti staigaus ir žymaus kraujospūdžio mažinimo.
Specialiųjų būklių gydymo strategija
Nėščiosios. Rekomenduojama nėščias moteris gydyti metildopa, labetaloliu ir nifedipinu – vieninteliu
kalcio kanalų blokatoriumi, su kuriuo buvo atlikti tyrimai. BAB (gali sulėtinti vaisiaus
augimą ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu) ir diuretikais (gali sumažinti cirkuliuojančio kraujo
tūrį) turi būti gydoma atsargiai. Visi renino angiotenzino sistemą veikiantys vaistai nėštumo
metu draudžiami. Ūminių būklių metu (preeklampsijos) skiriamas intraveninis labetalolis, natrio
nitroprusidas. Pasibaigus nėštumui rekomenduojama reguliariai matuoti AKS, stebėti ir koreguoti metabolinius rizikos veiksnius.
Cukrinis diabetas. Pradiniam CD ligonių AH gydymui gali būti skiriami bet kurie antihipertenziniai
vaistai, bet reikia atsižvelgti į gretutines būkles. Kadangi CD ligoniams AH kontroliuoti
sunkiau, rekomenduojama dažniau gydyti deriniais. Norint apsaugoti nuo nefropatijos rekomenduojama
į derinį įtraukti AKFI arba ARB. Tačiau dviejų RAS veikiančių vaistų (tarp jų ir aliskireno)
skirti nerekomenduojama. Efektyvūs ir naudingi RAS blokatorių ir tiazidinių diuretikų ar KKB
deriniai. BAB yra vertingi, ypač esant IŠL ar ŠN, tačiau nevazodilataciniai BAB didina atsparumą
insulinui bei glikemiją, todėl būtina rinktis vazodilatacinius BAB (nebivololį), kuris pasižymi
palankiu metaboliniu poveikiu.
Metabolinis sindromas (MS). MS laikomas prediabetine būkle, todėl naudingas RAS blokatoriaus
ir KKB derinys, o BAB (išskyrus vazodilatacinius) ir diuretikai turi būti vartojami atsargiai nedidelėmis
dozėmis. Atsirado įrodymų, kad hipokalemija blogina gliukozės toleravimą, todėl skiriant
diuretikų būtinas kalį sulaikantis komponentas. Visiems MS turintiems pacientams rekomenduojama
didinti fizinį aktyvumą ir mažinti svorį.
Nefropatija. Vienas iš nefropatija sergančio ligonio gydymo tikslų – sumažinti proteinuriją (bei
mikroalbuminuriją). RAS sistemos blokatoriai šiuo požiūriu efektyvesni už kitus antihipertenzinius
vaistus. Tačiau dažniausiai tenka skirti vaistų derinius, pirmumas teiktinas RAS blokatoriui ir KKB
deriniui. Dviejų RAS blokatorių derinys, kaip minėta, nerekomenduojamas. Aldosterono antagonistu
rekomenduojama negydyti LIL sergančių asmenų, kurių inkstų funkcija labai pablogėjusi, ypač su
RAS blokatoriumi, dėl hiperkalemijos rizikos. Kilpiniais diuretikais reikia keisti tiazidinius, kai
GFG <30 ml/min./1,73 m2.
Lytinė disfunkcija. Lytinė disfunkcija dažnesnė AH sergantiems vyrams. Sutrikusi erekcijos
funkcija yra nepriklausomas ŠKL rizikos rodiklis ir ankstyvas besimptomio ar klinikinio organų
taikinių pažeidimo diagnostinis požymis. ARB, AKFI, KKB ir vazodilatacinių BAB (nebivololio)
poveikis erekcijos funkcijai yra neutralus arba palankus. Fosfodiesterazės-5 inhibitoriai sergant
AH yra saugūs, net ir vartojant keletą antihipertenzinių vaistų (išskyrus alfa blokatorius, nitratus).
AH ligonių stebėjimas
Pradėjus antihipertenzinį gydymą, rekomenduojama patikrinti pacientą po 2 ir po 4 savaičių ir
įvertinti vaistų antihipertenzinį bei galimą nepageidaujamą poveikį. Pasiekus tikslinį AKS, vizitus
galima retinti iki kas kelių mėnesių. Per pakartotinį apsilankymą nustačius padidėjusį AKS,
būtina įvertinti priežastis, iš kurių dažniausios: paskyrimų nesilaikymas; balto chalato efektas, kitų
medžiagų, galinčių didinti AKS (alkoholio, nesteroidinių vaistų nuo uždegimo), vartojimas. Nesant šių priežasčių, būtina keisti gydymą. Periodiškai atliekamai tyrimai: lipidograma, glikemija serume, serumo kreatininas, kalis, baltymo kiekis šlapime, EKG. Pacientams, kuriems pavyksta efektyviai kontroliuoti AH ilgą laiką, galima mažinti vaistų skaičių ir dozes. Gyvensenos keitimas, pvz., svorio
netekimas, fizinis aktyvumas, mažas riebalų ir druskos vartojimas, turi būti taikomas nuolat kartu su medikamentiniu gydymu.
Rekomendacijų įgyvendinimas
Nors įrodyta, kad hipertenzija yra svarbus kardiovaskulinės rizikos veiksnys, tyrimai įvairiose
šalyse rodo, kad:
▶▶didelė pacientų dalis nežino, kad serga AH, o jei ir žino, tai nesigydo arba gydosi ne nuolat;
▶▶nepasiekiamas tikslinis AKS, nesvarbu, ar gydymą skyrė ir pacientus stebi specialistai, ar
šeimos daktarai.
Tai paaiškina, kodėl aukštas AKS išlieka pagrindinė mirtingumo ir kardiovaskulinio sergamumo
priežastis visame pasaulyje ir išsivysčiusiose šalyse.
Prof. habil. dr. L. Laucevičius, prof. Ž. Petrulionienė