Kas yra infekcija?

Infekcinės ligos ir toliau išlieka viena svarbiausių sveikatos problemų visame pasaulyje ir Lietuvoje. Kaip rodo patirtis, infekcines ligas sunku kontroliuoti ir dar sunkiau likviduoti, nors XXI amžiuje yra įvaldytos šiuolaikinės diagnostikos ir gydymo technologijos. XX amžiaus pabaigoje sukurtais naujais laboratorinės diagnostikos metodais nuolat išaiškinama daug iki šiol nežinomų infekcinių ligų sukėlėjų ir jų sukeliamų ligų. Pasaulio visuomenei kelia pavojų grėsmingos ir atsinaujinančios infekcinės ligos. Didėja bioterorizmo grėsmė. Realu, kad bioterorizmui gali būti panaudoti raupų, juodligės, botulizmo, maro, tuliaremijos sukėlėjai, taip pat genetiškai modifikuotiinfekciniaiveiksniai. Didžiulės viltys, sietos su antibiotikais, sukurtais per pastaruosius 70 metų nepasiteisino. Įvairiose srityse intensyviai vartojami antibiotikai skatina vaistams atsparių mikroorganizmų selekciją ir vešėjimą. Todėl visame pasaulyje, taip pat Lietuvoje, ypač aktuali yra racionalaus antimikrobinių vaistų vartojimo problema.
Infekcinių ligų sukėlėjai, mikroorganizmai, yra patys seniausi „gyventojai“ Žemėje. Jau prieš milijardą metų, archeozojinėje eroje, gyveno geležį pasisavinančios bakterijos ir mikrokokai, gebėję pasisavinti iš jūros vandens kalcį. Pirmuosius patogeninius mikroorganizmus mokslininkai priskyrė permės geologiniam periodui (maždaug 200 mln. metų iki mūsų eros), radę tuo metu gyvenusių gyvūnų kauluose pokyčių, būdingų osteomielitui. Vėlesnių amžių gyvūnai sirgo osteomielitu, periostitu, kaulų aktinomikoze ir kitomis ligomis.
Žmonių infekcinės ligos – raupai, maras, cholera, raupsai – atsirado vėliau. Infekcinių ligų evoliucija vyko keliomis kryptimis. Kai kurie žmogaus protėviai ir patogeniniai parazitai evoliucionavo lygiagrečiai (enterobiozė, streptokokinės ligos). Dalis saprofitų adaptavosi parazituodami žmogaus organizme (cholera, dermatomikozės). Kai kurie nepatogeniniai mikroorganizmai įgavo patogeninių savybių (dizenterija, gripas) arba žmogus priėmė juos lydėjusius sinantropinių ir naminių gyvūnų parazitus (raupai, niežai, vidurių šiltinė).  

Infekcines ligas sukelia bakterijos, virusai, grybeliai ir parazitai. Kol kas yra ištirta mažiau nei 1 proc. mikroorganizmų, egzistuojančių pasaulyje.
Pasaulyje kasmet nustatomi du trys naujų infekcinių ligų sukėlėjai. Pastaraisiais metais į žmonių užkrečiamųjų ligų sukėlėjų gretas įsiterpė rota, nora virusai, C, D, E hepatitų sukėlėjai, Sabria ir Hendra virusai, choleros vibrionas 0139, žmogaus imunodeficitovirusas, žmogaus leukozės (HTLV-1) virusas ir dar daug naujų mikroorganizmų.
Pačių infekcinių agentų pasikeitimas, ypač aplinkoje, kuriai daro įtaką žmogaus veikla, gali palengvinti patogenų perėjimą į kitą šeimininką. Didžiulis medicinos progresas (kraujo perpylimas, organų persodinimas, vakcinacija), visame pasaulyje plintanti urbanizacija, kuri lemia spartų žaliųjų plotų naikinimą, tarptautiniai prekybiniai mainai ir turizmas, intensyvus gyvulininkystės vystymas naudojant hormonus bei antibiotikus yra veiksniai, kurie skatina atsirasti naujų infekcinių ligų sukėlėjus. Paaiškėjo, kad kintant klimatui ir persitvarkant ekosistemai susiformavo labai daug įvairių mikroorganizmų gamtinių židinių, pagausėjo ligų sukėlėjų pernešėjų ir padažnėjo kontaktai su žmogumis. Išsivysčiusiose šalyse gausus antibiotikų vartojimas sukėlė naujų mikroorganizmų, atsparių daugeliui antibiotikų, atsiradimą. Visuma išvardytų veiksnių iš esmės ir nulemia vis naujų mikrobų formų atsiradimą, senųjų patogeniškumo stiprėjimą (tuberkuliozė).
1911 metais F. R. Rous pirmasis eksperimentais nustatė, kad vėžys gali būti infekcinės kilmės. Šiandien mokslo įrodyta, kad 15 proc. onkologinių ligų nulemia infekcija – kepenų vėžys vystosi po hepatitų B ir C, žmogaus papilomos virusas sukelia gimdos kaklelio vėžį, Epštein Baro virusas – nosies ir gerklų vėžį ir ne Hodžkino tipo limfomas, HTLV virusas – T limfomą, žmogaus herpes 8 virusas (HHV-8) – Kapoši sarkomą užsikrėtusiems ŽIV infekcija ir t. t.
 Nobelio premija skirta vakciną prieš papilomos virusą sukūrusiam mokslininkui H. H. Hauzenui. Šis atradimas atvertė visai naują puslapį vėžio profilaktikojeirdarkartąparodė,kadmikroorganizmųpasauliopažinimasatverianaujasperspektyvas visai neįprastose medicinos platumose. Šiuo metu pradėti vakcinų nuo leukozės (kraujo vėžio) eksperimentiniai tyrimai.
Šiandien pasaulyje sukurtos 27 vakcinos nuo užkrečiamųjų ligų, deja, daugeliui šalių (iki 70 proc.) jos yra tik iš dalies prieinamos. Kol sukuriama nauja vakcina, nuo minties iki galutinio produkto, patenkančio į skiepų specialisto kabinetą, praeina nuo 15 iki 20 metų. Šiandien pasaulyje beveik neliko gyvų susilpnintų mikroorganizmų vakcinų. Jas pakeitė tobulos skaldytų mikroorganizmų antigenų, subvienetinės ir kitos vakcinos, todėl pasiskiepijus negalima susirgti infekcine liga. Kuriamos mikrobų DNR vakcinos, kurių esmė – trumpi žiediniai DNR plazmidai, kurie koduoja apsauginius antigenus prieš patogeninį agentą. Antiidiotipinės vakcinos yra struktūros, gaminančios antiidiotipinius antikūnus, kurie yra „antigeno veidrodinis atspindys“, todėl gali sukelti antikūnų ir citotoksinių ląstelių, galinčių reaguoti su antigenu, gamybą.

Skiepijimas – tik viena iš infekcinių ligų profilaktikoskrypčių.Kitospriemonės:aplinkos sanitarinės būklės gerinimas, vandens ir maisto produktų kokybės priežiūra ir kontrolė, gyventojų higieninių įpročių ugdymas, sveika darbo vieta. Visos jos padėjo smarkiai sumažinti sergamumą infekcinėmis ligomis išsivysčiusiose šalyse.
PSO 2006 metais pateikė naują infekcinių ligų apibrėžimą. Naujas infekcines ligas sukelia patogeniški veiksniai ar egzistuojantys parazitai, kurie evoliucionuodami įgavo naujų savybių. Infekcinių ligų kaitos fenomenas nėra naujas, tačiau per pastaruosius 50 metų naujų ligų atrasta labai daug. Jų padaugėjo 4 kartus, ypač per pastaruosius 25 metus. Pakito ne tik patys sukėlėjai, bet ir pernešėjai (pvz.: erkės, moskitai). Naujų infekcinių ligų patekimo vartai į kiekvieną šalį esti skirtingi – per oro, jūrų uostus. Ta pati liga gali keistis, jei pakito jos sukėlėja.

Pagal INFEKCINIŲ LIGŲ VADOVAS
Sudarytojas ir mokslinis redaktorius
Arvydas Ambrozaitis