Žmogaus papilomos viruso infekcija

D. Vėlyvytė

Žmogaus papilomos viruso infekcija (ŽPV) – virusinė, dažniausiai lėtinė liga, kai sukėlėjas išlieka latentinėje fazėje, o vėliau, veikiant įvairiems rizikos veiksniams, gali sukelti kliniškai įvairius odos ir viršutinių kvėpavimo takų, lytinių organų sistemos gleivinių proliferacinius pažeidimus arba galimi ir ikivėžiniai ar vėžiniai audinių pažeidimai.
Etiologija. Papilomos virusai priklauso Papovaviridae šeimai, Papillomavirus genčiai. Šios genties virusai sukelia ligų ne tik žmonėms, bet ir įvairių rūšių gyvūnams: jaučiams, arkliams, triušiams, beždžionėms ir kt. Papilomos virusai neturi apvalkalo. Virionas turi ikosaedrinę (20 sienų) kapsidę, kurią sudaro du struktūriniai baltymai – L1 ir L2, koduojami viruso genomo. Viruso genomą sudaro dvigrandė cirkuliari DNR.
Visų papilomos virusų genomo sandara panaši – išskiriama ankstyvoji viruso genomo sritis (E), koduojanti baltymus, būtinus viruso DNR replikacijai, transkripcijai ir ląstelės transformacijai, bei vėlyvoji viruso genomo sritis (L), koduojanti viruso kapsidės struktūrinius baltymus.
Ankstyvosios E srities koduojami baltymai E6 ir E7 suriša ląstelės augimo supresorius p53 ir p105Rb ir pasižymi onkogeniškumu. Šie baltymai svarbūs paruošiant ląstelę virusinės DNR sintezei, virusinių dalelių dauginimuisi ir nevaldomam ląstelės augimui. Manoma, kad minėtieji baltymai atsako už ankstyvuosius vėžinio proceso ląstelėse etapus.
Papillomavirus gentis skirstoma į rūšis (žmogaus, jaučio ir kt.) ir tipus. Šiuo metu žinoma daugiau kaip 100 žmogaus papilomos virusų tipų, kurie tarpusavyje skiriasi genomų homologija. Molekulinės diagnostikos metodais atrandami vis nauji papilomos virusų tipai. Naujai atrasto ŽPV tipo genomo nukleotidų sudėtis paprastai turi skirtis nuo visų kitų anksčiau atrastų tipų ne mažiau kaip 50 proc.
Žmogaus papilomos virusai gali būti skirstomi į mažos onkogeninės rizikos tipus (ŽPV 6, 11 ir kt.), susijusius su gerybinėmis nosies ir burnos ertmių, gerklės, gerklų, taip pat lytinių takų gleivinės papilomomis bei odos karpomis, ir į didelės onkogeninės rizikos tipus (ŽPV 16, 18 ir kt.), susijusius su minėtos lokalizacijos vėžiu. Aiškus ryšys nustatytas tarp didelės onkogeninės rizikos ŽPV ir gimdos kaklelio vėžio. Specifiniaiviruso tipai taip pat skiriasi sukeliamų pažeidimų pobūdžiu bei įprastine jų vieta.
Epidemiologija. Infekcijos šaltinis ir rezervuaras yra žmogus. Odos karpomis užsikrečiama tiesioginio kontakto su infekuotu asmeniu metu, galima užsikrėsti ir autoinokuliacijos būdu. Inkubacijos periodas tęsiasi nuo šešių savaičių iki dvejų metų (dažniausiai 2–3 mėn.). Nedidelės odos traumos sudaro sąlygas virusui patekti į bazinį odos sluoksnį. Įprastinių odos karpų dažniausiai būna mokyklinio amžiaus vaikams, paplitimas siekia net iki 50 proc. Giliosios padų karpos pasitaiko rečiau ir daugiausia būdingos suaugusiesiems. Juvenilinės, arba plokščiosios, odos karpos pasitaiko rečiausiai ir dažniausiai paplitusios tarp vaikų ir paauglių. Mėsos pramonės darbuotojam neretai susidaro mėsininkų karpos, kurias sukelia ŽPV 7 tipo nulemta papilomos viruso infekcija.
Genitalinėmis karpomis dažniausiai užsikrečiama per lytinius santykius. Inkubacijos periodas paprastai tęsiasi nuo vieno iki aštuonių mėnesių. Dviem trečdaliams asmenų, lytiškai kontaktavusių su asmenimis, sergančiais genitalinėmis karpomis, pasireiškia klinikinių ŽPV infekcijos reiškinių. ŽPV labiau paplitusi tarp jaunų, seksualiai aktyvių asmenų.
Didelės onkogeninės rizikos ŽPV tipai kartu su kitais rizikos veiksniais lemia gimdos kaklelio vėžį. Daugumos ikivėžinių įvairaus lygio gimdos kaklelio pažeidimų atvejais taip pat nustatoma ŽPV infekcija.
Viršutinių kvėpavimo takų, ypač gerklų, papilomatozė gali pasireikšti įvairaus amžiaus žmonėms, bet pastebėta, kad šia liga dažniau serga vaikai iki lytinio brendimo. Tiksliai nežinoma, kokiam skaičiui sveikų žmonių viršutiniuose kvėpavimo takuose yra ŽPV, taip pat nežinoma, kaip sveikų žmonių organizmuose paplitusios subklinikinės ir simptomų nesukeliančios papilomos viruso infekcijos rūšys. Suaugusieji dažniausiai užsikrečia tiesioginio, taip pat ir orogenitalinio kontakto metu nuo infekuoto partnerio. Manoma, kad vaikus dažniausiai užkrečia infekuotos motinos per gimdymą. Vaikai, gimę ne natūraliu būdu, bet atlikus cezario operaciją, beveik neserga gerklų papilomatoze. Papilomos viruso radimas vaisiaus vandenyse ir virkštelės kraujyje leidžia įtarti transplacentinio užsikrėtimo galimybę. Svarstomos ir vaikų užsikrėtimo papilomos virusais tiesioginio kontakto būdu (taip pat ir vaikų seksualinio išnaudojimo atvejais) bei per užkrėstus daiktus galimybės.
Ligoniai, kuriems yra pirinis ar antrinis ląstelinis imunodeficitas,priklausodidesnės rizikos grupei – jiems papilomų ir karpų randasi gerokai dažniau, jų būmna daugiau, neretai po gydymo atsinaujina ir net gali progresuoti. Gerklų papilomatozė, gimdos kaklelio ŽPV infekcija ir genitalinės karpos ypač dažnai paplitusios tarp ŽIV (AIDS) ligonių. Jei sergama reta genetine odos liga epidermodysplasia verruciformis, kai būna selektyviai sumažėję T ląstelių, dažnai randama didelių plokščių karpų, išliekančių visą gyvenimą. Minėtas karpas sukelia paprastai sveikiems žmonėms nerandami 5 ir 8 ŽPV tipai. Be to, saulės spindulių poveikis odai yra svarbus tokių ligonių odos karpų supiktybėjimo rizikos veiksnys. 

Patogenezė ir patologija. Visų tipų žvyninis (skvamozinis) epitelis gali būti infekuotas ŽPV, bet kiti audiniai neretai išlieka atsparūs minėtai infekcijai. Manoma, kad kiekviena ŽPV sąveika su virusui neatsparia ląstele sukelia infekciją.
ŽPV infekcijos sukeltų pažeidimų histologiniai pokyčiai priklauso nuo infekcijos vietos ir ją sukėlusio viruso tipo. Virusai, patekę į ląstelių branduolius, sutrikdo gleivinės plokščiojo epitelio diferenciaciją ir sukelia parabazinio sluoksnio hiperplaziją ir papilomas. Geriausiai ištirta ŽPV infekcijos sukeltų odos pažeidimų patogenezė. Labai panašūs struktūriniai pokyčiai gali būti ir kitos lokalizacijos ŽPV infekcijos, pavyzdžiui, viršutinių kvėpavimo takų gleivinės papilomų ar genitalinių karpų, atveju. Tiesioginio kontakto būdu į odą patekęs ŽPV pasiekia bazinio epidermio sluoksnio ląsteles, kurioms bręstant ir migruojant į paviršinius epidermio sluoksnius prasideda viruso replikacija, transkripcija ir viruso dalelių surinkimas bei kaupimasis ląstelių branduoliuose. Visiškai subrendę virionai atpalaiduojami, žuvus keratinocitams. Viruso replikacija susijusi su padidėjusia visų, išskyrus bazinį, epidermio sluoksnių proliferacija, dėl to išsivysto akantozė (epidermio dygliuotojo sluoksnio sustorėjimas), parakeratozė ir hiperkeratozė. Kai kurios infekuotos ląstelės transformuojasi į koilocitus – dideles daugiakampes žvynines ląsteles su sumažėjusiais didelės citoplazminės vakuolės išorėje esančius branduoliais. Kartais susidaro citoplazminių keratohialininių intarpų. ŽPV infekcija, nepriklausomai nuo lokalizacijos, sukelia ląstelių pažeidimų, pasireiškiančių ne destrukcija, bet labai padidėjusia proliferacija ir vakuolizacija.
ŽPV infekcijos sukeltuose gerybiniuose gleivinės ir odos pažeidimuose papilomos viruso DNR išsidėsčiusi infekuotų ląstelių branduoliuose šalia chromosomų. Tačiau didesnio laipsnio displazijos ar vėžio atveju ŽPV DNR neretai integruojasi į ląstelės chromosomas. Specifiniamspokyčiamsgimdoskakleliogleivinėsląstelėse,branduoliųkoilocitozei būdinga lėtinė eiga. Maždaug trečdalis pokyčių išnyksta savaime, negydomi, trečdalis išlieka, o trečdalis virsta invaziniu vėžiu. Moterys, kurios užsikrečia ŽPV būdamos 20–30 m., vėžiu suserga po 10 ar net 20 m. Patogeniniai malignizacijos mechanizmai ne visiškai ištirti. ŽPV stimuliuoja navikinių ląstelių proliferaciją, koduodamas augimo genus, be to, gali inaktyvinti naviko augimą slopinančius genus. Navikinės transformacijos metu viruso genomas patenka į ląstelės chromosomas ir integruojasi į ląstelės DNR. ŽPV susijusiai genitalinio trakto malignizacijai atsirasti svarbūs ir vadinamieji kofaktoriai: genetiniai sutrikimai, rūkymas, imuninės sistemos būklė, vartojami imunosupresantai, seksualinis aktyvumas, ŽIV ar kitos lytiškai plintančios infekcijos.
ŽPV DNR galima rasti ir nepakitusiame epitelyje. Manoma, kad po gydymo toje pačioje vietoje atsinaujinę pažeidimai gali būti susiję su viruso išlikimu gleivinės epitelyje arba odoje, esančiuose aplink buvusią papilomą ar karpą. Pažeidimai gali išnykti savaime per kelerius metus, bet kartais išlieka ilgiau ir gali būti atsparūs gydymui. Pažeidimai regresuoja paprastai dėl ląstelinio imuniteto atsako. Sutrikus imuniniam atsakui, subklinikinė infekcija gali virsti klinikine.
Pastebėta, kad ŽPV sukeltos ligos dažniau ir ūmiau pasireiškia, esant pirminiam ar antriniam imunodeficitui.Ypač dažna ŽPV infekcija ŽIV infekuotiems ligoniams. ŽPV infekcija gali paūmėti ir nėštumo metu. Sergant ŽPV ligomis gali būti įvairių imuninės sistemos pažeidimų: cirkuliuojantys imuniniai kompleksai, kiekybiniai T ląstelių pokyčiai, T ląstelių „padėjėjų“ ir supresorių santykio pokyčiai, natūralių „naikintojų“ funkcijos pokyčiai, atsako į limfocitų transformaciją slopinimas ir kt. SpecifiniųIgGantikūnųatsiradimasgalibūtisusijęssupapilomosarkarposregresija.Remiantis morfologinių studijų duomenimis, su gleivine (ar oda) susijęs limfoidinis audinys gali būti svarbesnis ŽPV infekcijos patogenezei negu periferiniame kraujyje cirkuliuojantys mononukleariniai leukocitai.
Latentinės infekcijos virtimą kliniškai ryškia lemia keletas veiksnių, iš kurių svarbiausi yra ląstelės tinkamumas proliferuoti, veikiant ŽPV, ląstelinio imuninio atsako mechanizmų funkcijos sutrikimai, audinių pažeidimai ir kitų virusų sukeltos infekcijos. Rūkymas, imuniteto būklė, dažnos kvėpavimo takų infekcijos ir kai kurie kiti rizikos veiksniai turi įtakos papilomos virusų išlikimui kvėpavimo takuose. Ankstyvi pirmieji lytiniai santykiai, lytinių partnerių skaičius, lytinių santykių dažnis, lytiškai plintančios infekcinės ligos (herpes virusinė infekcija, chlamidiozė ir kt.) yra reikšmingi lytinių organų sistemos ŽPV infekcijos rizikos veiksniai.
Klinika. Žmogaus papilomos virusai, priklausomai nuo jų tipų ir ŽPV infekcijos lokalizacijos, sukelia įvairios klinikinės patologijos (4.9.1 lentelė). Atsižvelgiant į diagnostikos galimybę kaip į klasifikacijoskriterijų,skiriamostrysinfekcijosrūšys:
– kliniškai ryški (su aiškiais požymiais) infekcija;
– subklinikinė infekcija (pokyčiai nustatomi tiriant mikroskopu);
– slaptoji (latentinė) infekcija (nustatoma molekulinės diagnostikos metodais).
2, 6, 11 ir kai kurie kiti ŽPV tipai sukelia burnos gleivinės papilomatozę, pasireiškiančią proliferaciniais gleivinės pokyčiais. ŽPV 13 ir 32 tipai sukelia burnos gleivinės židininę epitelinę hiperplaziją (Hecko ligą). Dažniausi epitelio išvešėjimo pokyčiai būna skruostų gleivinėje. Pastebėta, kad ligos simptomai gali savaime išnykti.
Dažniausiai ŽPV 6 ir 11 tipai sukelia kvėpavimo takų, ypač gerklų, gleivinės papilomų, t. y. gerybinių navikų, pasireiškiančių egzofitiškaiaugančiaisproliferaciniaisgleivinės pokyčiais. Kvėpavimo takų papilomatozė dažniausiai yra diseminuotas kvėpavimo takuose procesas, neretai prasidedantis multicentriškai nosiaryklėje, balso stygų srityse ir pamažu slenkantis žemyn į trachėją, bronchus ir plaučių parenchimą. Yra du gerklų papilomos klinikiniai tipai – vaikų ir suaugusiųjų. Amžius – 20 metų laikoma riba tarp šių ligos tipų. Tiriant histologiškai, šie papilomų tipai beveik nesiskiria, bet kliniškai vaikų ir suaugusiųjų papilomos pasireiškia skirtingai. Vaikų gerklų papilomos dažniausiai būna daugybinės, jų paviršius smulkiai gruoblėtas arba skiltėtas, primenantis žiedinį kopūstą arba vynuogių kekę, spalva – blyškiai rausva su pilkšvu atspalviu, papilomos labai akytos, palietus greitai kraujuoja. Vaikų papilomų dažniausiai randasi ant balso klosčių, tačiau, ligai progresuojant, jos išplinta ir pažeidžia prieangio klostes, antgerklį, apatinį gerklų aukštą, trachėją. Suaugusiųjų papilomos dažniau būna pavienės, kartais ragėjančios, tuomet jų paviršius būna šiurkštus, gruoblėtas, pasidengęs balkšvu suragėjusio epitelio sluoksniu. Invazinės gerklų papilomatozės atveju papilomos išplinta minkštuosiuose kaklo audiniuose, stemplėje ar plaučių parenchimoje. Kliniškai kvėpavimo takų papilomatozė gali pasireikšti balso užkimimu, pereinančiu net į afoniją (jei papiloma susiformuoja balso stygų srityje), o vaikams – patologiniu verksmu. Didėjantys gleivinės pokyčiai gali sukelti stridorą arba net komplikuotis gyvybei pavojinga viršutinių kvėpavimo takų obstrukcija ar gerklų stenoze. Suaugusiesiems gerklų stenozės simptomų pasireiškia rečiau negu vaikams. Bronchų medžio gleivinę papilomos pažeidžia labai retai, bet tokiais atvejais papilomos gali susiaurinti bronchų spindį, plisti distaliai, įsiskverbti net į plaučius ir skatinti infekcinį uždegiminį procesą, sukelti net kvėpavimo takų ar kvėpavimo nepakankamumą. Tais atvejais, kai papilomų patenka į alveolių membraną, susidaro daugybė cistų ir tai baigiasi fatališkai. Suaugusiųjų gerklų papilomatozė apibūdinama kaip obligatinė ikivėžinė gerklų būklė, bet didelės onkogeninės rizikos ŽPV sukeltos papilomos gali supiktybėti. Viena grėsmingiausių papilomatozės komplikacijų – plokščiųjų ląstelių vėžys. Atsinaujinančių ir ragėjančių papilomų malignizacijos tikimybė didesnė. Piktybinė papilomos metaplazija paprastai pasireiškia per keletą metų vyresnio amžiaus žmonėms, bet ja gali susirgti ir jauni. Neretai viršutinių kvėpavimo takų ŽPV infekcija ilgai nesukelia simptomų, be to, kartais papilomos virusai išnyksta savaime. Nors mažos onkogeninės rizikos ŽPV tipų sukelta papilomatozė yra gerybinė, klinikinė eiga kartais gali būti labai intensyvi, jai būdingos ilgalaikės remisijos arba progresavimas. Ligos remisijos ir atkryčiai dažnai esti be aiškios priežasties arba periodiškumo, atkryčių pasitaiko net po 60 m. remisijos. Vaikams ŽPV infekcinis procesas gali ir savaime praeiti, bet dažniausiai liga progresuoja, kliniškai pasireiškia netgi suaugus. Kol kas dar nėra metodų klinikinei eigai prognozuoti.
ŽPV gali sukelti ir akies junginės papilomatozę bei nosies gleivinės karpas. Yra duomenų apie 16 ir 18 ŽPV tipų ryšį su akies junginės intraepiteliniu vėžiu.
Įvairiose gleivinių ir odos vietose randama papilomų ar karpų, kurios savo išvaizda šiek tiek skiriasi: jos gali būti plokščios arba iškilios, pavienės ar daugybinės. Jų diametras gali svyruoti nuo 1 iki 10 milimetrų arba daugiau. Manoma, kad karpų išvaizdos ir lokalizacijos skirtumus nulemia ŽPV tipai. Odos karpos susijusios su ŽPV 1 ir 4 (padų karpos), 3 ir 10 (plokščiosios karpos) ir 2, 4 bei 7 (įprastinės karpos) tipais. Odos pažeidimai pasireiškia visų dermio sluoksnių hipertrofijairraginiosluoksniohiperkeratoze. Dažniausiai pažeidimai išnyksta savaime per kelerius metus, bet kartais išlieka ilgiau, karpos gali ataugti ir gali būti atsparios gydymui, pvz., žmonėms, sergantiems reta genetine odos liga, epidermodysplasia verruciformis, didelės plokščiosios karpos išlieka visą gyvenimą, trečdaliui – supiktybėja.
Genitalinių karpų dažniausiai randasi seksualiai aktyviems suaugusiems asmenims. Moterims jų randama išorinių lyties organų srityje, kur jas nesunkiai galima pastebėti, bei gimdos kaklelio srityje, kur jos dažniausiai nesiskiria nuo nepažeistos gleivinės (plokščiosios nekondilomatozinės karpos), todėl atskirti jas galima tik tiriant kolposkopu. Jei surikęs imuninis atsakas, subklinikinė genitalinio trakto infekcija gali virsti kliniškai ryškia. ŽPV 6 ir 11 tipų paprastai randama, kai būna išorinių lytinių organų karpų. Gimdos kaklelio ir anogenitalines karpas dažniausiai sukelia ŽPV 16, 18, 45, 31 tipai, kurie, be to, yra susiję su gimdos kaklelio vėžiu bei piktybiniais ir linkusiais piktybėti anogenitalinio trakto pažeidimais. ŽPV 16 tipas ir filogenetiškaiį jį panašūs papilomos virusų tipai aptinkami esant plokščialąstei gimdos kaklelio karcinomai, 18 papilomos virusų tipas ir jo grupės virusų randama, esant adenokarcinomai. Gimdos kaklelio vėžiu dažniausiai serga vyresnės (40–50 m.) moterys. Nuo 1993 m. gimdos kaklelio vėžys, sukeltas papilomos virusų, įtrauktas į ŽIV CDC klasifikaciją.VyramsŽPVpažeidimųdažniausiaibūnavarpos,perianalinėsodosiranalinio kanalo srityse. Homoseksualūs ir biseksualūs vyrai, infekuoti onkogeniniais ŽPV tipais, dažniau serga analinės srities vėžiu.
Diagnostika. Kai yra būdingų klinikinių pokyčių, ŽPV infekcija lengvai diagnozuojama. Esant subklinikinei infekcijai, būtina atlikti laboratorinius tyrimus, naudojant histologinius, citologinius, imunocitocheminius ir ypač DNR hibridizacijos metodus.
Atliekant papilomos bioptato histologinį tyrimą, galima rasti šių ŽPV infekcijos sukeltų būdingų pokyčių: išsišakojusių kraujagyslių ir jungiamojo audinio papilių, pasidengusių daugiasluoksniu plokščiuoju epiteliu, kuriame neretai būna parakeratozė arba atipinė hiperplazija. Solitarinei kvėpavimo takų papilomai būdingi histologiniai pokyčiai: ryški jungiamojo audinio stroma, padengta cilindriniu ar kuboidiniu epiteliu su skvamoidine metaplazija arba plokščiuoju epiteliu. Odos karpai būdingi histologiniai pokyčiai: paviršinio sluoksnio hiperkeratozė, bazinio sluoksnio hipertrofija,epidermio struktūros dezorganizacija (acanthosis), epitelyje vakuolizuotos ląstelės su atipiniais padidėjusiais hiperchromatiniais branduoliais.
Tepinėlio iš gimdos kaklelio tyrimu nustatomi didelės onkogeninės rizikos ŽPV sukelti gimdos kaklelio onkocitologinio tipo pažeidimai, kurie įvertinami pagal Papanicolaou ar Bethesdos sistemos klasifikaciją.Gimdoskakleliopažeidimamsnustatytitaip pat naudojama kolposkopija. Tiriant kolposkopu, galima atlikti endocervikalinę biopsiją, o vėliau bioptatą ištirti histologiniais metodais.
Gimdos kaklelio ŽPV infekciją galima diagnozuoti naudojant specifiniusantikūnus, kuriuos pasitelkus gimdos kaklelio tepinėliuose ar audiniuose nustatomi papilomos virusų antigenai.
ŽPV diagnostikai įvairiuose audiniuose dažnai taikomi ŽPV DNR identifikavimotyrimai, naudojant įvairius molekulinės biologijos metodus: hibridizaciją in situ, pietų „blot“ hibridizaciją, taškinę hibridizaciją, polimerazės grandininę reakciją (PGR). Iš jų pats jautriausias ir dabar dažniausiai naudojamas DNR hibridizacijos metodas yra ŽPV DNR amplifikacija,atliekamaPGRbūdu, nustatant skirtingus papilomos virusų tipus (4.9.1 pav.).
Imuniniai tyrimai retai naudojami ŽPV infekcijai diagnozuoti. Antikūnų atsakas į ŽPV galėtų būti tiriamas imunofermentinės analizės metodu (ELISA), tačiau specifinių antikūnų titras labai mažas ir nustatomas tik apie 40–50 proc. ŽPV infekcija užsikrėtusių žmonių. Antikūnai, susidarantys organizmui reaguojant į E6 ir E7 baltymus, yra svarbūs ŽPV susijusio vėžio žymenys. Jie gali būti nustatyti ELISA arba radioimunoprecipitacijos metodais.

Gydymas. Etiopatogeneze pagrįsto ŽPV infekcijos gydymo nėra. Viršutinių kvėpavimo takų papilomatozės gydymas sudėtingas ir tik palaikomasis. ŽPV sukeltą viršutinių kvėpavimo takų papilomatozę bandyta gydyti hormonais, preparatais nuo vėžio, antivirusiniais vaistais (acikloviru, cidofoviru), bet nė vienas iš jų nebuvo veiksmingas. Dabar daug vilčių siejama su pagalbine imunoterapija.
Gerklų papilomoms, labai didelėms genitalinėms karpoms, gimdos kaklelio displazijoms bei minėtos lokalizacijos vėžiui gydyti taikomi chirurginiai metodai. Papildomai galima skirti interferono ar kitų imunitetą veikiančių vaistų, kurie padėtų organizmui kovoti su virusu. Iš chirurginių metodų, naudojamų gerklų papilomoms gydyti, paminėtini papilomų šalinimas tiesioginės ir netiesioginės laringoskopijos metu, kriochirurginė arba ultragarsinė destrukcija, papilomų išgarinimas anglies dioksido (CO2) lazeriu laringoskopijos metu. Vieno iš efektyvesnių gerklų papilomatozės chirurginių gydymo metodų, CO2 lazerinės papilomų destrukcijos, trūkumas tas, kad garuose, susidarančiuose per procedūrą, buvo rasta ŽPV, taigi metodas yra potencialiai pavojingas operacinėje dirbančiam medicinos personalui. Endolaringinis mikrochirurginis papilomų šalinimas yra pagrindinis, nors ir palaikomasis gerklų papilomų gydymo būdas, kuriuo sukuriamos geros galimybės tausojamajam, o kartu ir radikaliam papilomų pašalinimui ne tik nuo balso klosčių, bet ir iš paklostinės srities bei kitų gerklų dalių.
Išorinių lytinių organų karpas galima gydyti podofilotoksinu(Podophyllotoxinum) – 2 kartus per parą 3 dienas tepama pažeista vieta, gydymo kursas kartojamas 4–6 kartus su 4 dienų pertraukomis. Galima skirti benzoinės podofilinotinktūros – kartą per savaitę po 1–4 val. vilgoma pažeista vieta, paskui nuplaunama, gydoma 6 savaites. Taip pat galima skirti interferono alfa-2b po 1 mln. VV į pažeistą vietą 3 kartus per savaitę, gydoma 3 savaites.
Daugeliui žmonių, kurių imunitetas normalus, odos karpos yra tik kosmetinis defektas. Be to, jos gali išnykti savaime. Vietiniam gydymui dažniausiai taikomi invaziniai metodai (salicilo rūgštis, krioterapija, elektrodiatermija, lazeris). Minėtais gydymo metodais pašalinami vietiniai ŽPV sukelti odos pokyčiai, bet pats papilomos virusas dažnai dėl netinkamo gydymo nesunaikinamas. ŽPV ir toliau išlieka audiniuose ir bet kuriuo metu gali kliniškai pasireikšti.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika.Profilaktiniotikrinimodėl ŽPV įdiegimas – galima gimdos kaklelio vėžio profilaktikospriemonė. Gelbsti reguliari ginekologinė moterų patikra dėl gimdos kaklelio vėžio, atliekant onkocitologinį tepinėlio iš gimdos kaklelio tyrimą. Kuriama kitų ŽPV infekcijos nulemtų ligų – genitalinių karpų ir pasikartojančios kvėpavimo takų papilomatozės – prevencijos strategija.
Gimdos kaklelio vėžio, didelio laipsnio gimdos kaklelio displazijos, intraepitelinės gimdos kaklelio neoplazijos, didelio laipsnio ikivėžinio displazinio vulvos pažeidimo ir išorinių lytinių organų karpų (smailiagalės kondilomos, condyloma acuminata), sukeltų ŽPV, profilaktikainaudojamosrekombinantinės vakcinos SILGARD® ir Cervarix®.
SILGARD® – keturvalentė 6, 11, 16 ir 18 ŽPV tipų rekombinantinė vakcina, švirkščiama į raumenis po 0,5 ml. Indikacijos – ikivėžinių lyties organų (gimdos kaklelio, išorinių lyties organų ir makšties) pažeidimų, gimdos kaklelio vėžio ir išorinių lytinių organų karpų (smailiagalės kondilomos), sukeliamų 6, 11, 16 ir 18 ŽPV tipų, profilaktika.skiepijant nuo 9 metų amžiaus. Tikslingiausia skirti mergaitėms ir jaunesnio amžiaus moterims, dar nesusidūrusioms su ŽPV (prieš jų pirmąjį lytinį kontaktą). Indikacijos pagrįstos duomenimis apie Silgard vakcinos veiksmingumą 16-26 amžiaus moterims ir vakcinos imunogeniškumą 9-15 metų vaikams ir paugliams. Gali būti skiepijami ir berniukai bei jauni vyrai, nors apsauginis veiksmingumas vyrams nebuvo įvertintas. Vakcinacijos kontraindikacijos – padidėjęs jautrumas vakcinos sudedamosioms dalims, karščiavimas. Nerekomenduojama nėščioms moterims. Jei po pirmosios ar antrosios vakcinos injekcijos paaiškėja, kad moteris pastojo, nebeskiepijama ir kita vakcinos injekcija paskiriama tik po gimdymo. Skiepų schema – turi būti sušvirkštos 3 atskiros 0,5 ml dozės 0, 2-ą ir 6-ą mėnesį. Vakcina gerai toleruojama, ją galima skirti su kitomis vakcinomis. Ji efektyviai veikia ne tik 6, 11, 16 bei 18 tipus, bet ir sukelia kryžminį imunitetą 31 ŽPV tipui. Vakcina neturi jokio terapinio poveikio esamiems onkocitologinio testo pokyčiams, turimai ŽPV infekcijai ar lytinių organų srities karpoms.
Cervarix® – bivalentė 16, 18 ŽPV tipų rekombinantinė vakcina, skirta didelio laipsnio intraepitelinės gimdos kaklelio neoplazijos (CIN 2 ir 3) ir gimdos kaklelio vėžio, kuriuos sukelia ŽPV 16 ir 18 tipai, profilaktikai.Indikacijapagrįsta duomenimis apie Cervarix® vakcinos veiksmingumą 15–25 m. amžiaus moterims ir vakcinos imunogeniškumą 10–25 m. amžiaus mergaitėms ir moterims. Vakcinacijos kontraindikacijos – padidėjęs jautrumas vakcinos sudedamosioms dalims, karščiavimas. Nerekomenduojama nėščioms moterims. Skiepijimo kursą sudaro 3 vakcinos dozės, kurias reikia švirkšti į raumenis 0, 1-ą ir 6-ą mėnesį. Vakcina efektyviai veikia ne tik 16 ir 18 tipus, bet ir sukelia kryžminį imunitetą 31 ir 45 ŽPV tipams, gali sumažinti pokyčius onkocitologiniuose tepinėliuose bei išliekančią infekciją.
Gimdos kaklelio vėžio reguliaraus ginekologinio patikrinimo rekomendacijos moterims, paskiepytoms ŽPV vakcinomis, išlieka tokios pačios. Paskiepytos moterys bus apsaugotos tik nuo ŽPV tipų, kuriais dar nėra užsikrėtusios, infekcijos.
Prognozuojama, kad, mažėjant papilomos viruso infekcijos paplitimui, keičiant seksualinę elgseną ir naudojant veiksmingus skiepus, sergamumas gimdos kaklelio vėžiu mažės.
Vaikų viršutinių kvėpavimo takų papilomatozę paprastai sukelia ŽPV 6 ir 11 tipai, kuriais kūdikiai dažniausiai užkrečiami nuo sergančios genitalinėmis karpomis mamos gimdymo metu. Genitalinių papilomų gydymas nėštumo metu ir gimdymas, kai daromas cezario pjūvis (tais atvejais, kai genitalinio trakto infekcija kliniškai aktyvi), padeda sumažinti sergamumą vaikų viršutinių kvėpavimo takų papilomatoze.
Skiepai prieš ŽPV 6 ir 11 taip pat padėtų apsisaugoti nuo šios ligos. Skiepai prieš ŽPV 6 ir 11 taip pat padėtų apsisaugoti nuo šios ligos.