Doc. M. V. Bareišienė

Infekcinių ligų vadovas

Šigeliozė, arba dizenterija (Shigellosis, Shigella gastroenteritis, Bacillary dysentery), – šigelių sukeliamas ūminis distalinės storosios žarnos dalies gleivinės uždegimas (kolitas), pasireiškiantis viduriavimu išmatomis su gleivėmis ir krauju, tenezmais, karščiavimu ir bendros intoksikacijos požymiais.
Istoriniai faktai. Ligos sukėlėją, gramneigiamą lazdelę, pirmasis atrado A. Grigorjevas (1891) mirusiojo storosios žarnos gleivinėje. Japonų gydytojas K. Shiga (1898) išaugino kultūrą ir atliko bakteriologinius eksperimentus ligos diagnostikai patvirtinti.
Etiologija. Šigeliozę sukelia 4 šigelių (Shigella) grupės, gramneigiamos lazdelės (S. dysenteriae, S. flexneri,S.boydii,S.sonnei), priklausančios Enterobacteriaceae šeimai. Visos šigelės turi somatinį termostabilų O antigeną – ląstelės lipopolisacharidą, kuriam būdingas serogrupinis (A, B, C, D) ir serovariantinis (I–VI) specifiškumas.
Šigelių patogeniškumą nulemia 4 pagrindiniai faktoriai: adhezijos, invazijos, toksinų susidarymo ir viduląstelinio dauginimosi. Šigelėms žūstant, išsiskiria lipopolisacharidinis endotoksinas, labai svarbus ligos patogenezei ir klinikinių reiškinių išsivystymui. Be to, S .dysenteriae 1 tipas (Šiga lazdelė) gamina Šiga egzotoksiną (termolabilų baltymą), kuris pažeidžia storosios žarnos ir centrinės nervų sistemos ląsteles, sukelia hemolizinį ureminį sindromą, kaip neurotoksinas veikia CNS. Panašų egzotoksiną, tik žymiai mažesniais kiekiais gamina S. flexneriir S. sonnei.
Šigelių būdinga savybė – greitas jautrumo antibakteriniams preparatams kitimas, priklausantis nuo jų vartojimo dažnio tame ar kitame regione.
Šigeliozių sukėlėjai, ypač S. sonnei, gerai išsilaiko išorinėje aplinkoje. Esant palankioms sąlygoms, net gali daugintis maisto produktuose (mišrainėse, farše, virtoje mėsoje, žuvyje, pieno produktuose, kompotuose ir kisieliuose). Šiuo metu labiausiai paplitusios S. sonnei ir S. flexneribakterijos.
Epidemiologija. Paplitimas. Šigeliozė yra paplitusi visame pasaulyje. Kasmet užregistruojama apie 164,7 mln. ligos atvejų, iš jų 163,2 mln. ekonomiškai neišsivysčiusiose šalyse ir 1,5 ml. – ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Per metus nuo šigeliozės pasaulyje miršta apie 1,1 mln. žmonių. Iš visų ligos atvejų 69 proc. tenka vaikams iki 5 metų amžiaus, o iš visų mirties atvejų šio amžiaus vaikai sudaro 61 proc. Šigeliozės aktualumą lemia didėjantis atsparaus antimikrobiniams vaistams sukėlėjo plitimas. Sulfonamidai, tetraciklinas, ampicilinas ir trimetoprimo-sulfametoksazolis, anksčiau buvę labai efektyvūs, pastaruoju metu tampa neefektyvūs. ŽIV infekcija sukelia imunodeficitą, todėl šigeliozės formos būna sunkesnės. S. sonnei yra pagrindinė šigeliozės etiologinė forma ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Dauguma S. sonnei sukeltų šigeliozės atvejų (77 proc.) nustatoma ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse ir tik 5 proc. – besivystančiose šalyse. S. flexneri2a vyrauja ekonomiškai besivystančiose šalyse (60 proc.). S. dysenteriae 1 (Sd1), žinoma kaip Grigorjevo ir Šiga dizenterija, per pastaruosius metus sukeldama epidemijas pandemiškai išplito Centrinėje Amerikoje, Bangladeše, Pietų Azijoje ir Centrinėje bei Rytų Azijoje. Centrinėje Amerikoje kilus epidemijai 1968 metais per 4 metus susirgo daugiau kaip 500 000 tūkstančius žmonių ir apie 20 000 mirė. Šiai etiologinei dizenterijos formai būdingi dideli sergamumo rodikliai protrūkių ir epidemijų laikotarpiu, kai suserga nuo 1 iki 33 proc. gyventojų. Pandemiški šios dizenterijos štamai dažnai pasižymi atsparumu daugeliui antibiotikų. Apie 5–15 proc. Sd1 atvejų baigiasi mirtimi.
Sergamumo lygis ir dinamika priklauso nuo socialinių-ekonominių sąlygų. Didžiausi sergamumo rodikliai yra tarp skurdžiai gyvenančių žmonių ir kolektyvuose, kur nesilaikoma arba dažnai pažeidžiami higienos reikalavimai Lietuvoje pastaruoju metu stebima sergamumo šigelioze mažėjimo tendencija. Pagrindinės šigeliozės etiologinės formos yra S. sonnei ir S. flexneri. 1990–2003 m. S. sonnei sudarė 62,4 proc., o S. flexneri – 34,3 proc.
Dažniausiai šigelioze serga ikimokyklinio amžiaus vaikai. Tai yra susiję tiek su užsikrėtimo didesnėmis galimybėmis šiame amžiuje, tiek ir didesniu imlumu. Vaikams užsikrėsti reikia mažesnės dozės. Šigeliozei būdingas vasaros–rudens sezoniškumas.
Infekcijos šaltinis. Infekcijos šaltinis yra žmogus, sergantis ūmine arba lėtine šigeliozės forma, arba nešiotojas. Didžiausia infekcijos rezervuaro dalis yra asmenys, sergantys lengvomis šigeliozės formomis. Tokie asmenys dažnai lieka neišaiškinti. Ypač jie yra pavojingi, jeigu dirbama maisto gamybos ir jo realizacijos srityje.
Perdavimo būdai. Šigeliozė yra tipiška žarnyno infekcija. Perdavimo mechanizmas yra fekalinis–oralinis. Grigorjevo ir Šiga dizenterijai būdingas kontaktinis-buitinis perdavimo būdas. Šiam sukėlėjui būdingas didelis virulentiškumas ir palyginti nedidelis atsparumas išorinėje aplinkoje. Jo infekcinė dozė yra labai maža (10–100 bakterijų). S. flexneri infekcinė dozė taip pat yra palyginti maža, tačiau šiam sukėlėjui būdingas didesnis atsparumas išorinės aplinkos poveikiams. Pagrindinis perdavimo kelias yra vanduo. Tačiau S. flexneri dažnai perduodama ir su maistu. Šios etiologinės dizenterijos paplitimo arealas yra tiesiogiai susijęs su vandens telkinių tarša ir nesaugaus geriamojo vandens vartojimu. S. sonnei turi biologinį pranašumą, palyginti su kitomis šigeliozės etiologinėmis formomis. S. sonnei yra mažiau virulentiška, tačiau labiau atspari aplinkos veiksniams. Šios bakterijos, esant palankioms sąlygoms, gali pasidauginti kai kuriuose maisto produktuose (piene ir jo gaminiuose). Lietuvoje vienas iš pagrindinių šigeliozės perdavimo veiksnių yra pienas ir jo produktai. Ypač epidemiologijai svarbus pienas, parduodamas turguose.
Užkrečiamasis periodas. Užkrato iš ligonio organizmo pradedama išskirti atsiradus pirmiesiems ligos simptomams. Šis periodas trunka vidutiniškai 4 savaites. Pradėjus gydyti ūmine šigelioze sergančius ligonius dažniausiai užkrato nustojama išskirti jau pirmą ligos savaitę. Kartais šis periodas tęsiasi ilgiau kaip 2–3 savaites. Retai bakterijų išskiriama kelis mėnesius.
Patogenezė. Šigelės yra žmonėms monopatogeniški mikroorganizmai. Dalis šigelių, patekusių pro burną su maistu ir vandeniu, skrandyje žūsta, kitos, praėjusios šį barjerą, patenka į žarnyną ir dauginasi viršutinėje plonosios žarnos dalyje. Čia iš žuvusių šigelių atsipalaidavęs endotoksinas patenka į kraują ir sukelia intoksikaciją. Išsiskirdamas iš organizmo endotoksinas kaupiasi storosios žarnos gleivinėje, sutrikdo jos funkciją ir sudaro palankias sąlygas šigelėms prasiskverbti į enterocitus. Prasideda masinė šigelių invazija į storosios žarnos gleivinę. Paviršiaus baltymai ir pilės padeda šigelėms prilipti prie gleivinės ląstelių ir joms skverbtis į storosios žarnos gleivinę. Iš lizuotų fagosominių vakuolių šigelės patenka į ląstelių citoplazmą, kur jos dauginasi ir sukelia ląstelių destrukciją, o paskui iš žuvusių ląstelių patenka į aplinkines ląsteles ir jungiamąjį audinį. Susidarę imuniniai kompleksai, į kurių sudėtį įeina ir endotoksinas, fiksuojasigleivinės kapiliaruose ir sutrikdo mikrocirkuliaciją, dėl to gilėja gleivinės pažeidimai – epitelio dangos defektai. Gleivinė išopėja, nekrozuoja, susiformuoja pseudomembranos, sudarytos iš fibrino,leukocitų,bakterijųirnekrozavusiosgleivinės.Išmatoseatsiranda gleivių, pūlių ir kraujo. Uždegiminiam procesui nurimus, opas padengia granuliacinis audinys ir susidaro randas.
Persirgus šigelioze, susidaro trumpalaikis tipospecifinisimunitetas.Pagrindinisvaidmuo apsaugant organizmą nuo infekcijos tenka vietinio imuniteto faktoriams (makrofagams, T limfocitams, sekreciniams IgA). Išnykus antigenui, specifiniųIgAkoproantikūnų apsauginiai titrai persirgus išlieka neilgai – nuo 2–3 mėn. (Zonės šigeliozė) iki 5–6 mėn. (Fleksnerio šigeliozė).
Patologija. Sergant šigelioze išsivysto storosios žarnos gleivinės uždegimas, dažniausiai apimantis tiesiąją ir riestinę, rečiau – kylančiąją, akląją ar net plonosios žarnos klubinę dalį. Uždegimo pobūdis priklauso nuo sukėlėjo toksiškumo.
Šiuo metu, išnykus S. dysenteriae šigeliozei, nuo Fleksnerio ir Zonės šigeliozės suaugę ligoniai nemiršta (retkarčiais miršta vaikų). Mirusiesiems būna gilus fibrininis-plėvinis (difterinis)gleivinėsuždegimas,erozijų,opų,kuriomssurandėjussusiaurėjažarnos (strictura).
Rektoskopiškai tiriant žarnyną matyti difuzinis katarinis-hemoraginis uždegimas (proktosigmoiditas) su paviršinėmis gleivinės erozijomis. Retais atvejais apie 1 proc. asmenų, sergančių Fleksnerio šigelioze, būna fibrininis-difterinisuždegimas.Giliųopų nebūna, todėl nebūna žarnos perforacijų ir peritonito. Erozijos gyja 2–3 savaites, tačiau kartais, kai pažeista nervinė trofika,gyjailgiauarnetšisprocesastampalėtinis.Jei gleivinėje išlieka šigelių dauginimosi židinių, liga gali paūmėti ir recidyvuoti.
Klinika. Klinikinė šigeliozių išraiška labai įvairi – nuo lengvos diarėjos iki sunkios šigeliozės su priepuoliniais pilvo skausmais, tenezmais, karščiavimu ir bendra intoksikacija. Pagrindinis klinikinis variantas – kolitinis (S. dysenteriae ir S. flexneri), rečiau – atipinis gastroenterokolitinis (S. sonnei).
Inkubacijos periodas trunka 1–7 (vidutiniškai 2–3) dienas, kartais sutrumpėja iki 2–12 val.
Liga prasideda ūmiai. Ligoniai iš pradžių viduriuoja vandeningomis išmatomis, atsiranda karščiavimas iki 39–41 °C, krečia šaltis, kyla raižantis (dažniausiai kairės pusės) pilvo skausmas (colica intestinalis), pykinimas, neretai ir vėmimas. Ligoniai skundžiasi raumenų, sąnarių, strėnų ir galvos skausmais. Netrukus pasireiškia būdingi šigeliozės požymiai – tenezmai (skausmingas primygtinis noras tuštintis, sukeltas dirginamos defekacijos refleksozonos,šizonadirginamadėlriestinėsžarnosraumenųspazmoirtiesiosios žarnos gleivinės uždegimo) ir viduriavimas su gleivių priemaiša. Kaskart išmatų kiekis mažėja, gleivių daugėja, jose jau 1–2 ligos dieną atsiranda kraujo. Ligoniai tuštinasi dažnai, nedideliu išmatų kiekiu kas valandą, iki 10–30 kartų ir net dažniau per parą. Išmatų kiekis per parą būna nedidelis – apie 0,5 l. Jos panašios į skreplius ar mėsos nuoplovas, be būdingo išmatoms kvapo. Viduriavimas su kraujo priemaiša būna dažniau sergant šigelioze, sukelta S. dysenteriae I tipo.
Dėl mėšlungiškų storosios žarnos, sfinkteriųiršlapimopūslėsspazmųgalisusilaikyti šlapimas. Kartais, atsipalaidavus sfinkteriams,išangėžioji,irligonisnevalingaituštinasi. Jei būna stiprūs tenezmai, gali iškristi storoji žarna (prolapsus recti). 2–3 ligos dieną kūno temperatūra palaipsniui mažėja iki subfebrilios, sumažėja bendra intoksikacija, tačiau diarėja (kolito sindromas) išlieka ir būna stipriausia pirmos savaitės pabaigoje. Ligonio veido bruožai paaštrėja, veidas atrodo išvargęs, skausminga veido išraiška, akys įdubusios. Liežuvis apsinešęs baltu apnašu, sausokas. Dingsta apetitas, vargina troškulys. Pilvas įdubęs, užėjus tenezmams, šiek tiek įsitempia, užčiuopiama skausminga, susitrakusi, standi lyg virvė riestinė žarna (sigmos volelis). Vėliau, rimsta pilvo skausmai ir silpnėja tenezmai, todėl rečiau tuštinamasi, kraujo išmatose būna mažiau, tačiau dar kurį laiką gali būti gleivių ir pūlių. Liga trunka apie 1–3 savaites, kartais ilgiau.
Dėl bendros organizmo intoksikacijos sutrinka kraujotaka. Karščiuojant vystosi tachikardija, dažnėja pulsas. Gilėjant toksikozei gali sumažėti kraujospūdis ir ištikti kolapsas: sumažėja kūno temperatūra, šąla rankos ir kojos.
Pagal trukmę šigeliozė gali būti ūminė (iki 3 mėn.) ir lėtinė (ilgiau kaip 3 mėn.), pagal sunkumą – lengva, vidutinio sunkumo ir sunki.
Šigeliozės sunkumas priklauso nuo sukėlėjo rūšies: Fleksnerio tipo šigeliozės eiga dažniausiai lengva arba vidutinio sunkumo, tačiau kartais recidyvuoja ir pereina į lėtinę. Zonės tipo šigeliozė kartais primena maisto toksinę infekciją.
Tipiška šigeliozės forma yra vidutinio sunkumo (anksčiau aprašyta). Būna atipinių variantų. Sergant Zonės tipo šigelioze 15–25 proc. ligonių išsivysto gastroenterokolitinis sindromas: bendra toksikozė, gastroenteritas (pykinimas, gausus vėmimas, viduriavimas gausiu fekalijų turiniu su nesuvirškinto maisto likučiais ir gleivėmis), karščiavimu iki 38–39 °C. 2–3 ligos dieną atsiranda tenezmai, kraujo priemaišų fekalijose. Greitai netenkama skysčių, sunkios formos atveju iki 4–10 proc. kūno masės.
Lengva šigeliozės forma sergama dažnai. Būdinga trumpa eiga, nestipri intoksikacija, nedidelis karščiavimas, retas viduriavimas (2–5 kartai per parą), silpni tenezmai, nebūna kraujo išmatose, per 3–5 dienas pasveikstama. Kartais liga trunka 1–3 dienas – tai nutrūkusi abortinė ligos forma.
Sunki šigeliozės forma dabar būna retai. Būdingas stiprus karščiavimas, toksikozė, adinamija, kolapsas, sunkus hemokolitas su sfinkteriųpareze.Sveikstamailgai,ligadažnai tampa lėtinė.
Kartais ūminė šigeliozė užsitęsia iki 3–4 savaičių (užsitęsusi forma) ar trunka daugiau kaip 3 mėn., taigi liga pereina į lėtinę stadiją. Tokia būklė vertinama kaip lėtinė simptomų nesukelianti šigeliozė arba lėtinis bakterijų nešiojimas.
Dažniausios šigeliozės komplikacijos – infekcinis toksinis šokas, infekcinė toksinė encefalopatija, peritiflitas,serozinisperitonitas,pneumonija,ypačretai–žarnosperforacija su peritonitu.
Ankstyvieji infekcinio toksinio šoko simptomai – hipertermija, pereinanti į hipotermiją, ligonio apatija, blyškumas, odos marmuro raštas, akrocianozė, tachikardija, hipotonija.
Infekcinė toksinė encefalopatija išsivysto stiprėjant bendrai intoksikacijai, vargina stiprus galvos skausmas, nemiga. Kyla psichomotorinis sujaudinimas, sutrinka sąmonė, išryškėja meninginiai simptomai.
Retais atvejais gali išsivystyti nežarninės (ekstraintestinės) komplikacijos: meninginiai simptomai ir traukuliai (dažniausiai vaikams iki 5 metų), likvoro pokyčių nėra. Sergant dizenterija, sukelta S. dysenteriae I tipo, gali išsivystyti periferinė neuropatija, o S. boydii – Guillain ir Barre sindromas. Labai retais atvejais sukėlėjas gali išplisti krauju, todėl gali susidaryti šigeliozinių abscesų, infiltratųplaučiuose,išsivystytimeningitas. Asmenims, turintiems HLA-B27 antigenų, po 1–4 savaičių gali išsivystyt i Reiterio sindromas (artritas, sterilus konjunktyvitas ir uretritas), taip pat izoliuoti nepūlingi monoartritai ar oligoartritai, nesukeliantys deformacijų. Labai retais atvejais galima šigeliozinė šlapimo takų infekcija, vaikams – hemolizinis-ureminis sindromas, ypač retai – pūlingas keratokonjunktyvitas (patekus šigelių į akis nuo užterštų pirštų).
Skiriamos 3 lėtinės šigeliozės formos:
1. Lėtinė recidyvuojanti. Praėjus 1–3 mėn. po klinikinio pasveikimo, kartojasi recidyvai, panašūs į ūminę ligos formą. Intoksikacijos ir žarnyno disfunkcijos reiškiniai silpnesni negu pirminės ligos. Tarp recidyvų ligonis darbingas, gali kartotis obstipacijos ir pilvo diegliai.
2. Lėtinė nuolatinė (permanentinė). Po ūminės ligos stadijos ligonis nepasveiksta, būklė gali tik laikinai pagerėti, nebūna remisijų, patologinis procesas progresuoja ir ligonio būklė vis blogėja. Būdinga neryški bendra intoksikacija, gilūs uždegiminiai ir trofiniaistorosiosžarnos pokyčiai, pablogėja skrandžio ir kitų virškinimo organų funkcija. Tuštinamasi įvairiai, išmatos dažniausiai košės konsistencijos, skauda pilvą, krinta svoris.
3. Lėtinė blanki šigeliozė. Būdingi nestiprūs žarnyno disfunkcijos reiškiniai. Diagnozę patvirtina tik kartotinai bakteriologiškai rastos šigelės. Tiriant rektoromanoskopu, nustatoma pakitusi gleivinė, dažniausiai katarinis proktosigmoiditas.
Kartais persirgusių ūmine šigelioze ar net visai sveikų asmenų (dažniausiai vaikų) išmatose randama šigelių, nors nėra jokių klinikinių simptomų ir rektoromanoskopinių pokyčių.
Diagnostika. Svarbią reikšmę turi epidemiologinė anamnezė. Jei ligonis yra iš epideminio šigeliozės židinio, svarbu įvertinti galimą ligos inkubacijos periodą. Sporadiniais atvejais – ligonio higieninius įgūdžius, maitinimosi pobūdį, buitines sąlygas ir kt. Būtina išsiaiškinti, ar ligonis anksčiau nesirgo ūminėmis skrandžio ir žarnyno ligomis (skirti nuo lėtinės šigeliozės recidyvų).
Diagnozę pagrindžia išmatų pasėlyje išaugusios šigelių grupės bakterijos. Išmatas pasėliui reikia paimti prieš gydymą. Pasėliui geriausia imti šviežias fekalijas (gleives ir pūlius), geriausiai 2–3 defekacijų iš eilės, arba su rektaliniu tamponu.
Diagnostinės reikšmės turi koprocitologinis išmatų tyrimas: gleivių ir daug (daugiau kaip 15 regėjimo lauke) leukocitų rodo storosios žarnos gleivinės uždegimą. Net pavieniai eritrocitai rodo gleivinės pažeidimą ar kraujavimą į ją.
Kraujo pokyčiai reti: sergant sunkia ligos forma nustatoma neutrofilinė leukocitozė, leukocitų branduolinis poslinkis į kairę, toksinis neutrofilų grūdėtumas.
Kai ligos diagnozė neaiški, sergama lėtiniu kolitu, kraujuojama iš tiesiosios žarnos arba kai nepasitikima pacientais, norinčiais nuslėpti (maisto pramonės darbuotojai) ar simuliuoti šigeliozę, būtina atlikti rektoromanoskopiją (RRS). RRS daroma ligoniui pasituštinus (be klizmos).
Sergant ūmine šigelioze dažniausiai būna difuzinis katarinis-hemoraginis proktosigmoiditas. Kartais – fibrininisuždegimas su gelsvai baltomis, prie gleivinės prilipusiomis gleivėmis (fibrininis-erozinisproktosigmoiditas).Būdingi riestinės žarnos spazmai. Gali būti sfinkteriouždegimas.Rektoskopuojantišpakitusiosgleivinėsreikia paimti medžiagos pasėliui.
Lėtinės šigeliozės rektoskopiniame vaizde matyti katarinis-erozinis gleivinės pakitimas ir hipertrofija, kartais yra polipų arba atrofija. Gilių opų nebūna.Bakteriologiniai tyrimai rečiau teigiami negu sergant ūmine šigelioze. RRS nebūtina, jei šigeliozės diagnozė patvirtinta bakteriologiškai, ligos forma nesunki ir gydoma efektyviai.
Diferencinė diagnostika. Pirmiausia ūminę šigeliozę reikia skirti nuo kitų infekcinės kilmės diarėjų, pasireiškiančių karščiavimu, kolitu ir fekalijų pokyčiais (gleivės, makroskopinės ar mikroskopinės kraujo priemaišos), t. y. nuo salmoneliozės, kampilobakteriozės, ešerichiozės, žarnyno jersiniozės, stafilokokinėsintoksikacijos,klostridiozės, amebiazės. Pagal kliniką šias ligas atskirti sunku. Amebiazei būdinga lėta pradžia, silpnesnis viduriavimas, išmatose nebūna leukocitų. Virusiniams gastroenteritams nebūdingas intensyvus karščiavimas, gleivių ir kraujo priemaišos išmatose. Labai svarbu šigeliozę atskirti nuo žarnų invaginacijos, apendicito, Duglaso ertmės infiltratoirperitonito.Jeiyražarnųnepraeinamumoreiškiniųirleukocitozė,būtinakonsultuotis su chirurgu.
Lėtinę šigeliozę reikia skirti nuo opinio nespecifiniokolito,kuriuosergantišmatosebūna daug kraujo ir pūlių, gydymas antibiotikais būna neefektyvus. Tiriant rektoskopu matyti lengvai pažeidžiama gleivinė, joje daug hemoragijų, erozijų ir gilesnių opų.
Kraujo ir gleivių išmatose gali atsirasti išopėjus tiesiosios žarnos navikui. Pro rektoskopą tuomet matyti jo nelygus, kraujuojantis paviršius, dažnai su krateriu.
Gydymas. Rekomenduojama kaloringa, daug baltymų ir vitaminų turinti, mažesnio skaidulų kiekio ir pertrinto maisto dieta (Sk↓, Ptm). Iš pradžių skystas ir košių pavidalo maistas. Vėliau maltos mėsos kukuliai, virta neriebi žuvis, omletas, košės, kiaušiniai, varškė, neriebūs sausainiai, trinti antaniniai ar kepti obuoliai. Draudžiama valgyti rūkytos mėsos gaminių, konservų, gyvulinių riebalų, prieskonių, gerti alkoholinių gėrimų, stiprios kavos. Nerekomenduojamas pienas, o kefyrą ir grietinę galima valgyti, jeigu ligonis juos toleruoja. Patartina valgyti dažnai – kas 3–4 val. Tokios dietos reikia laikytis 3–4 savaites.
Etiotropinis gydymas. Gydant šigeliozę svarbūs antibakteriniai vaistai, nes jie sumažina ligos trukmę. Antibakterinis gydymas skiriamas tik vidutinio sunkumo ir sunkios formos šigeliozei gydyti. Jei sergant lengvos formos šigelioze išmatose būna gleivių ar kraujo, skiriamas trumpas antibakterinio gydymo kursas. Gydyti reikėtų pradėti atsižvelgiant į antibiotiko jautrumą šigelėms, išskirtoms iš tos vietovės ligonių, o gavus bakteriologinio tyrimo rezultatus koreguoti pagal nustatyto sukėlėjo jautrumą.
Kol dar nenustatytas sukėlėjas ir jo jautrumas antibiotikams, empiriškai skiriama fluorchinolonų:norfloksacino gerti po 400mg 2  kartus per parą arba ciprofloksacinopo 500 mg 2 kartus per parą, arba ofloksacino po 200mg 2 kartus per parą.Jei per 2–3 dienas gydymas fluorchinolonais būklės nepagerina ar ligonis blogai juos toleruoja, galima skirti alternatyvų gydymą vienu iš šių preparatų: trimetoprimo-sulfametoksazolio gerti po 960 mg (160 TMP–800 SMX) 2 kartus per parą; ampicilino gerti po 500 mg 4 kartus per parą. Sunkiai šigeliozei gydyti galima fluorchinolonųskirtikartusuaminoglikozidais arba aminoglikozidus kartu su cefalosporinais. Pirmas 2–3 dienas parenteraliai, vėliau – gerti.
Etiotropinės terapijos kurso trukmė 3–5 dienos, priklauso nuo klinikinių reiškinių dinamikos: savijautos pagerėjimo, kūno temperatūros sunormalėjimo, žarnyno veiklos pagerėjimo (defekacijų skaičiaus sumažėjimo, patologinių priemaišų fekalijose išnykimo, pilvo skausmo sumažėjimo ir kt.).
Patogenezinis gydymas. Sergant lengva šigeliozės forma, kai dehidratacija yra 1°, skiriama gerti skysčių. Ligonis gurkšniais kas 3–5 min. girdomas gliukozės ir elektrolitų tirpalu (oralitu), rekomenduojamu PSO, kuriame yra 3,5 g natrio chlorido, 2,5 g natrio hidrokarbonato, 1,5 g kalio chlorido ir 20 g gliukozės, ištirpinus viename litre ataušinto virinto vandens (prieš vartojimą). Ligonį galima girdyti ir kitais tirpalais, 1 litre ataušinto virinto vandens ištirpinus standartinius elektrolitų mišinius (rehidroną, gastrolitą, citrogliukosalaną ir kt.). Geriamo skysčio kiekis turėtų 1,5 karto viršyti su išmatomis ir šlapimu netekto skysčio kiekį.
Sergant vidutinio sunkumo ir sunkia šigelioze, greta geriamosios skiriama ir parenterinė rehidratacija: lašinama į veną elektrolitų tirpalų, kurių viename litre bidisliuoto vandens (pagal PSO rekomendaciją) yra 5 g natrio chlorido, 4 g natrio hidrokarbonato, 1 g kalio chlorido (trisolis) arba 6 g natrio chlorido, 4 g kalio chlorido (disolis), arba Ringerio tirpalo ir kt. Lašinamo skysčio kiekis apskaičiuojamas pagal išsiskyrusio iš organizmo skysčio kiekį.
Žarnyno biocenozės korekcijai galima skirti laktobakterijų ir bifidobakterijųpreparatų, o rekonvalescencijos periodu – šių bakterijų turinčių gydomųjų dietinių maisto produktų.
Toksinams sujungti ir pašalinti iš organizmo gali būti skiriama geriamojo enterosorbento diosmektito (Smecta) po 3 g (pakelį) 3 kartus per dieną. Pakelio milteliai ištirpinami pusėje stiklinės vandens ir išgeriami po valgio.
Nerekomenduojama skirti antiperistaltinio vaisto loperamido (Imodium, Lopedium ir kt.), nes jis gali pabloginti ligos eigą ir užtęsti šigelių pasišalinimą iš organizmo.
Simptominis gydymas. Pilvo skausmui ir tenezmams mažinti skiriama miotropinių spazmolitikų: drotaverino (No-spa, endospazminas), mebeverino (Duspatalin), papaverino ir kt.
Paūmėjusi ir recidyvuojanti lėtinė šigeliozė gydoma kaip ūminė. Labai svarbu gydyti gretutines virškinimo trakto ligas: helmintozes, pirmuonių invazijas, cholcistitą, opaligę, gastritą, pankreatitą ir kt. Disbakteriozių profilaktikaiirgydymuiskirtižarnyno mikroflorąkoreguojančiųvaistų–bifidobakterijųirlaktobakterijųturinčiųpreparatų. Ligoniams nerekomenduojama dirbti kenksmingo ir sunkaus fiziniodarbo, vartoti alkoholio, valgyti sunkiai virškinamo maisto.
Gydant asmenis, sergančius šigelioze, ligos prognozė gera, tačiau vyresniems ligoniams, ypač sergantiems lėtinėmis kardiovaskulinės sistemos, plaučių, inkstų, endokrininės sistemos ir kt. ligomis, ypač esant imunosupresijai, galima letalinė ligos baigtis.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika.Šigeliozės profilaktikaisvarbiausioshigieninės ir sanitarinės-komunalinės priemonės. Tai gyventojų aprūpinimas saugiu geriamuoju vandeniu, maistu, nutekamųjų vandenų valymas, gyvenimo sąlygų gerinimas, gyventojų sveikatos ugdymas, elgesio keitimas, sanitarinių-higieninių sąlygų užtikrinimas vaikų kolektyvuose (ikimokyklinėse įstaigose, mokyklose ir kt.), darbovietėse, geriamojo vandens ir jo tiekimo, maisto gamybos ir jo realizavimo, visuomeninio maitinimo įstaigų sanitarinė-higieninė kontrolė, higieninių sąlygų užtikrinimas asmens sveikatos priežiūros įstaigose, profilaktinėdezinfekcija.Lietuvojevienasišpagrindinių šigeliozės perdavimo veiksnių yra pienas ir jo produktai, todėl profilaktikai labai svarbu sanitarinių-higieninių reikalavimų užtikrinimas visoje grandinėje: nuo pieno gamybos iki pieno ir jo produktų realizacijos. Svarbu kontroliuoti kokybę ir laikytis higienos taisyklių maisto įmonėse. Konkrečios profilaktinėspriemonėsturi būti pagrįstos epidemiologine ligų analize. Šios priemonės yra įrašomos į ūmių žarnyno infekcijų epidemiologinės priežiūros ir kontrolės programas. Kadangi šios priemonės yra ne tik medicininio pobūdžio, bet ir tarpžinybinės, priemonių planas turi būti patvirtinamas teritorijos savivaldybės taryboje.
Išaiškinus, kad susirgta šigelioze, būtina apie tai skubiu pranešimu informuoti teritorijos visuomenės sveikatos centrą. Į ligoninę guldoma pagal klinikines ir epidemiologines indikacijas. Pagal epidemiologines indikacijas į ligoninę guldoma, kai nėra galimybių gyvenamojoje vietoje užtikrinti režimo, leidžiančio išvengti epidemijos. Į ligoninę guldytini ir asmenys, dirbantys maisto gamybos ir realizacijos, vaikų įstaigose, be to, ir kitų profesijų atstovai, keliantys didelę riziką išplatinti užkratą. Mitybos srities ir kitų didesnės rizikos profesijų asmenys, vaikai, lankantys ikimokyklines įstaigas, mokyklas-internatus, baigus gydymą, ne anksčiau kaip po 48 val., ištiriami bakteriologiškai (du kartus, darant ne trumpesnį kaip 24 val. intervalą). Visi kiti asmenys išrašomi, kai pasveiksta kliniškai. Jei reikia, paimamas vienas bakteriologinis tyrimas, o ligonis gali būti išrašomas nelaukiant rezultato. Asmenims, persirgusiems šigelioze ir dirbantiems maisto gamybos ir realizavimo įstaigose, užsiimantiems sveikatos priežiūros veikla, vaikų ir jaunuolių mokymu ir auklėjimu, leidžiama dirbti kliniškai pasveikus ir gavus neigiamus bakteriologinių tyrimų rezultatus. Su ligoniu kontaktavę asmenys stebimi 7 dienas.
Vykdoma nuolatinė židinio dezinfekcija. Jos tikslas – sunaikinti užkrečiamųjų ligų sukėlėjus, kuriuos ligonis arba ligų sukėlėjų nešiotojas išskiria į aplinką. Namų patalpos, daiktai dezinfekuojami, jei ligonis gydomas namuose. Dezinfekcija atliekama nuolat, kol ligonis pasveiks, arba iki paguldant į ligoninę. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojas, išaiškinęs sergantį arba įtariamą sergant užkrečiamąja liga asmenį, privalo išmokyti ligonio šeimos narius naudoti asmens higienos, aplinkos dezinfekcijos priemones. Kad aplinka nekeltų rizikos užsikrėsti kitiems, pasirūpina arba pats ligonis, arba jį slaugantys šeimos nariai. Norint išvengti ligų sukėlėjų išplitimo namuose, labai svarbu kuo anksčiau susirgusį arba įtariamą sergant asmenį atskirti (izoliuoti) nuo sveikų šeimos narių, skyrus jam atskirą kambarį arba vietą kambaryje. Nesant tokių galimybių, rekomenduojama atskirti ligonio lovą kuo toliau nuo kitų šeimos narių lovų. Iš kambario reikia išnešti nereikalingus daiktus arba juos pridengti skalbiamu dangalu (pvz., paklode). Ligonis turi naudoti atskirą rankšluostį, valgymo indus, kitus slaugos daiktus. Šiuos daiktus geriau laikyti ligonio kambaryje tam skirtoje vietoje (spintoje, stalčiuje), kad nesusimaišytų su kitų šeimos narių daiktais.
Jei ligonis vemia, viduriuoja ir bute nėra kanalizacijos, reikia naudoti atskirus indus šiems sekretams ir ekskretams rinkti ir jų nekenksmingumui užtikrinti. Ligonį slaugantis šeimos narys turi užsivilkti chalatą ar kitą lengvai skalbiamą drabužį. Išeinant iš ligonio kambario, drabužius reikėtų nusivilkti ir pakabinti atskirai. Slaugymui naudoti nešvarūs baltiniai ir drabužiai surenkami į atskirą indą su dangčiu arba į užrišamą maišą ir iki skalbimo laikomi atskirai nuo kitų šeimos narių baltinių. Ligonio patalpai valyti reikia naudoti atskirą valymo inventorių (šepetį, šluotą, kibirą ar kitą indą).
Aplinkai dezinfekuoti reikia naudoti mechaninius (valymas, šluostymas, plovimas) ir šiluminius (karštas vanduo, virinimas) būdus. Buitiniai plovikliai, valikliai su dezinfekuojančiais priedais gali būti naudojami patalpoms, valgymo indams dezinfekuoti. Namų aplinkos, indų nekenksmingumo užtikrinimui ir valymui tinka šilti muilo, geriamosios ir kalcinuotos sodos (20 g į 1 l vandens) tirpalai arba specialūs buitiniai patalpų, indų valikliai, plovikliai.
Cheminės dezinfekcijos medžiagos reikalingos tik sekretams, ekskretams dezinfekuoti. Galima naudoti chloro preparatų (chlorkalkių, kalcio hipochloritų) miltelius, užpilant jais skystas išmatas (kietas praskiesti vandeniu), vėmalus, šlapimą ir kitus sekretus, ekskretus.
Bakteriologiniai tyrimai asmenų, bendravusių su šigelioze sergančiais ligoniais, atliekami pagal epidemiologines indikacijas, t. y. kai vienu metu nustatoma daug ligos atvejų vaikų ar suaugusiųjų kolektyvuose, kai susergama vaikų lopšeliuose ir kituose epidemiologiškai svarbiuose objektuose. Epidemiologinio tyrimo tikslas – išsiaiškinti priežastis, dėl kurių liga kilo ir išplito (infekcijos šaltinis, perdavimo veiksniai), nustatyti asmenis, bendravusius su ligoniu, židinio ribas bei organizuoti priemones nuo epidemijos židinyje. Epidemiologiniai tyrimai atliekami namų židiniuose, susirgus maisto ir panašių sričių darbuotojams, susirgus vaikams, lankantiems ikimokyklines vaikų įstaigas, ir kitiems iki 2 metų vaikams, tuo pačiu metu atsiradus keliems židiniams. Epidemiologinis tyrimas turi būti atliekamas namų židiniuose visais atvejais, jei židinyje suserga keli asmenys. Didėjant sergamumui epidemiologas sprendžia, kiek ir kokius epideminius židinius reikia tirti sergamumo priežastims išaiškinti. Epidemiologinis tyrimas atliekamas visuomet, jei židinys esti ikimokyklinėse vaikų įstaigose, maisto objektuose, gydymo įstaigose.