M. V. Bareišienė

Infekcinių ligų vadovas

Paratifai A ir B (paratyphi A and B) – ūminės infekcinės ligos, sukeliamos salmonelių S. parathyphi A ir S. parathyphi B, kurių klinika panaši į vidurių šiltinės.
Etiologija. Paratifo A sukėlėjas – salmonelė S. parathyphi A (S.enterica subs. enterica serovar parathyphi A), paratifo B sukėlėjas – salmonelė S. parathyphi B (S.enterica subs. enterica serovar parathyphi B seu S. schotmulleri). S. parathyphi A ir S. parathyphi B nuo vidurių šiltinės lazdelės skiriasi biocheminėmis ir antigeninėmis savybėmis.
Epidemiologija panaši į vidurių šiltinės. Labiau paplitęs paratifas B, mažiau – paratifas A (Pietryčių Azijoje ir Afrikoje). Sergamumas dažniausiai yra sporadinis, protrūkių reta. Paratifu B ir paratifu A Lietuvoje sergama labai retai. Infekcijos šaltinis yra ligonis, rekonvalescentas ir bakterijų nešiotojas. Paratifo B infekcijos šaltiniu gali būti galvijai, kiaulės ir naminiai paukščiai. Paratifams būdingos lengvesnės ligos formos nei vidurių šiltinei, todėl mažiau infekcijos šaltinių išaiškinama. Ligonis užkratą pradeda išskirti nuo ligos pradžios, ligos ir sveikimo laikotarpiu (2–3 savaites). Persirgus paratifais galimas ūminis ir lėtinis bakterijų nešiojimas. Ūminiais nešiotojais tampa 13–16 proc. ligonių, lėtiniais – tik 7–9 proc. Lėtiniais nešiotojais dažniau tampa asmenys, persirgę paratifu B. Paratifas B labiau plinta per maistą (ypač pieną), o paratifas A – per vandenį.
Patogenezė ir patologija labai panašios į vidurių šiltinės.
Klinika labai panaši į vidurių šiltinės, tačiau turi ir kai kurių skirtumų. Atskirti paratifus A ir B tarpusavyje ir nuo vidurių šiltinės praktiškai įmanoma tik bakteriologiškai – išauginus sukėlėjus. Yra tik keletas požymių, kuriais paratifai skiriasi nuo vidurių šiltinės.
Paratifas A. Inkubacijos laikotarpis trumpesnis negu vidurių šiltinės (3–14 dienų), liga prasideda staigesniu kūno temperatūros kilimu. Ligos pradžioje būna veido ir akių hiperemija, sloga, kosulys, gali atsirasti herpes labialis. Anksčiau, jau 3–4 dieną, atsiranda bėrimo elementų, jų būna gausiau ir įvairesnių (rozeolės, papulės, makulės ir net petechijos). Ligos eiga lengvesnė, nebūna tifinės būklės, retesnės komplikacijos ir recidyvai.
Paratifas B. Inkubacijos laikotarpis – 6–14 dienų. Liga lengvesnė negu vidurių šiltinės, nors pasitaiko ir sunkių formų, sukeliančių pūlinių sepsinių komplikacijų. Liga dažniausiai prasideda staiga kaip ūminis gastroenteritas ir tik vėliau išryškėja į vidurių šiltinės panaši klinika. Vyrauja lengvos (nedidelis karščiavimas, neryški intoksikacija), 1–2 savaites trunkančios klinikinės ligos formos. Retkarčiais išsivysto sunkios tifoidinės formos su 2–4 savaites trunkančiu karščiavimu ir tifinebūkle. Daugumai ligonių būna ryški veido ir akių hiperemija, jau 4–6-ą dieną atsiranda rozeolinis, rečiau – papulinis, polimorfiškas ar net petechinis bėrimas. Komplikacijų išsivysto rečiau negu sergant vidurių šiltine. Retais atvejais gali prasidėti kraujavimas, perforacija, išsivystyti meningoencefalitas, tromboflebitas,cistitasirpielitas,Diugės angina, pneumonija. Paratifas B recidyvuoja labai retai.
Prognozė – dažniausiai gera, mirštamumas mažesnis negu nuo vidurių šiltinės.
Diagnozė. Paratifų A ir B diagnozes patvirtinti padeda kraujo, išmatų ir šlapimo bakteriologiniai tyrimai, 2–3-ią ligos savaitę būna teigiami serologiniai tyrimai (žr. „Vidurių šiltinės diagnostika“).
Diferencinė diagnozė. Paratifus A ir B reikia skirti nuo vidurių šiltinės, dėmėtosios šiltinės, gripo. Paratifą B (jei ligonis viduriuoja) – nuo maisto toksinių infekcijų ir šigeliozės.
Gydymas – kaip asmenų, sergančių vidurių šiltine.
Profilaktikaanalogiška kaip ir vidurių šiltinės. Kontaktavę su ligoniu asmenys stebimi trumpiau (14 dienų) nei vidurių šiltinės atveju. Specifinės profilaktikospriemonių nėra.