A. Laiškonis

Enterovirusinė infekcija (enterovirus infections) – tai grupė ECHO ir Koksakio virusų sukeliamų ligų, kurių viena išraiškos formų yra smegenų uždegimas.

Etiologija. Sukėlėjai yra enterovirusai, priklausantys Picornaviridae šeimai, Enterovirus genčiai. Nustatyti 24 Koksakio A (Coxsackie A), 6 Koksakio B (Coxsackie B), 34 ECHO ir dar 5 žmogaus (68–72) enterovirusų serotipai. Vienas iš enterovirusų (70-asis) sukelia ūminį hemoraginį konjunktyvitą, o 72 enterovirusas atitinka A hepatito sukėlėją. Jie visi yra nedideli (15–35 mm), turi RNR, gana atsparūs išorės poveikiui (šalčiui, dezinfekcinėms medžiagoms).

Epidemiologija. Infekcijos šaltinis – tik žmogus. Sukėlėjų perduodama oro lašeliniu keliu (nuo ligonio) arba fekaliniu oraliniu (nuo virusų nešiotojų). Vidutinio klimato šalyse būdingas ligų sezoniškumas, daugiau sergama vasaros gale ir rudenį. Daugiausia serga jauni žmonės ir vaikai. Registruojama tiek sporadinių atvejų, tiek didelių epidemijų.

Patogenezė ir patologija. Enterovirusų patenka į žmogaus organizmą per kvėpavimo takus ir virškinamojo trakto gleivines. Kartais infekcijos patekimo vietoje kyla vietinė reakcija (ūminės respiracinės infekcijos klinika, faringitas, herpinė angina). Susikaupę įėjimo vietoje virusai patenka į kraują ir išplinta po visą organizmą. Enterovirusams būdingas anifitetasnerviniamaudiniui,raumenimsirepitelinėms ląstelėms. Persirgus enterovirusų infekcija (arba inaparantinės infekcijos atveju) susidaro imunitetas ligą sukėlusiam viruso tipui.

Klinika. Inkubacinis periodas – 2–10 dienų. Ligos klinika labai polimorfinė, nes yra daug sukėlėjų. Dažniausiai ligos pradžia ūmi, prasideda karščiavimu, gerklės skausmu. Hipereminėje gleivinėje išryškėja apribotų bėrimo elementų (papulių), kurie vėliau virsta pūslelėmis, trūksta, susidaro opų, padengtų pilkšvu apnašu, aplink būna paraudę. Encefalitą gali sukelti tiek Echo, tiek Koksaki grupės virusai. Jei atvejis lengvas, pasireiškia nestiprūs galvos skausmai, o jei sunkus – sutrinka sąmonė, atsiranda raumenų traukuliai, nistagmas, veidinio nervo paralyžius.

Diagnostika. Daugelį šios ligos formų (herpinė angina, epideminė mialgija, epideminis konjunktyvitas) nustatoma pagal kliniką. Įtarus, kad gali būti pažeista nervų sistema, būtina atlikti juosmeninę punkciją. Likvoras būna skaidrus, nedidelė citozė (iki 150–200 limfocitų 1 mm3), kiek padaugėję baltymo. EEG galimi smegenų biosrovių ritmo pokyčiai. Diagnozei patvirtinti ieškoma virusų gleivinės nuoplovose, likvore, išmatose. Svarbu, kad enterovirusų gali būti ir sveikų infekcijos nešiotojų organizmuose. Serologinė diagnostika – KSR, hemagliutinacijos slopinimo reakcijos poriniuose serumuose. Per epidemijas diagnozuoti lengviau: užtenka nustatyti pirmų ligos atvejų etiologiją.

Diferencinė diagnostika. Enterovirusiniai encefalitai diferencijuotini nuo kitų virusų sukeltų CNS ligų (erkinio encefalito, poliomielito, neuroboreliozės).

Gydymas. Etiotropinio gydymo nėra. Taikomas įprastinis patogenezinis ir simptominis gydymas, koreguojamas skysčių ir druskų balansas, smegenų pabrinkimas, skiriant analgetikų.

Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Epideminiame židinyje, jeigu yra kolektyve, taikomos profilaktinėspriemonėsanalogiškoskitųrespiraciniųligųprofilaktikai(patalpų vedinimas, kvarcavimas, drėgnas valymas). Specifiniųprofilaktikospriemonių nėra. Sergančiųjų izoliacija 14 dienų nuo kitų asmenų. Vaikų įstaigų personalas, kuris buvo kontakte su enterovirusine infekcija užsikrėtusiais asmenimis, izoliuojamas taip pat 14 dienų.