D. Vėlyvytė
Lasos karštligė (Lassa fever) – ypač pavojinga užkrečiama ūminė virusinė liga, kuriai būdinga sunki eiga, karščiavimas, trombohemoraginis sindromas, opinis stomatitas, miokarditas, kvėpavimo organų, inkstų ir centrinės nervų sistemos pažeidimai bei didelis letalumas. Liga priskiriama zoonozėms.
Istoriniai faktai. Pirmą kartą liga diagnozuota 1950 m. Pavadinta miesto Nigerijoje vardu, kur nustatytas pirmasis ligos atvejis. Sukėlėjas išskirtas pirmą kartą 1969 m. Nigerijoje ligos protrūkio tarp misionierių metu.
Etiologija. Sukėlėjas – Lassa virusas, turintis vienspiralę RNR, priklausantis Arenaviridae šeimai, Arenavirus genčiai. Virusas išlieka ilgai atsparus aplinkos poveikiui. Jis priklauso 4 pavojingumo grupei.Epidemiologija. Infekcijos šaltinis ir rezervuaras – laukinės Afrikos žiurkės, priklausančios Mastomys natalensis rūšiai. Į žmogaus organizmą virusų patenka sąlyčio su graužikų išskyromis būdu, įkvepiant užkrėstų virusais dulkių bei oro, per užkrėstą maistą ar vandenį. Galima užsikrėsti nuo sergančio žmogaus ūminiu karščiavimo laikotarpiu tiesioginio kontakto, oro lašiniu ir lytiniu būdais. Virusų išskiriama su šlapimu 3–9 savaites nuo ligos pradžios. Galima užsikrėsti ir laboratorijoje (sąlytis su tiriamąja medžiaga). Nozokominių protrūkių registruojama dažniausiai sausuoju metų sezonu (nuo sausio iki balandžio mėnesio). Endeminių židinių yra Vakarų Afrikoje (Siera Leonė, Gvinėja, Liberija, Nigerija ir kt.). Endeminėse vietovėse atliktų seroepidemiologinių tyrimų duomenimis, apie 10 proc. endeminių vietovių gyventojų turi antikūnų nuo Lassa viruso, nors tik apie 0,2 proc. gyventojų nustatoma klinikinių požymių, todėl manoma, kad pasitaiko ir simptomų nesukeliančių ar lengvos formos infekcijų, kurios lieka nediagnozuotos.
Patogenezė ir patologija. Sukėlėjų patenka pro kvėpavimo takų ar virškinamojo trakto gleivinę arba odos pažeidimus, greitai išplinta krauju po įvairius organus ir juos pažeidžia. Pastebėta, kad organų pažeidimai priklauso nuo viruso patekimo vietos. Virusų patekus pro kvėpavimo takus, vystosi pneumonija, plaučių edema, o pro virškinamojo trakto gleivinę – pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Virusai infekuoja makrofagus, kurių mediatoriai pažeidžia kraujagysles. T ląstelės taip pat sukelia imunopatologinius procesus. Virusai pažeidžia kraujagyslių sieneles, padidėja kraujagyslių trapumas, sutrinka hemostazė, vystosi trombohemoraginis sindromas. Atsiranda difuzinių kraujosruvų žarnyne, kepenyse, miokarde, plaučiuose ir galvos smegenyse. Dėl gausaus vėmimo ir viduriavimo vystosi dehidratacija, sumažėja cirkuliuojančio kraujo kiekis, mažėja arterinis kraujo spaudimas, sutrikdoma inkstų veikla. Gali išsivystyti ūminis kepenų nepakankamumas. Kartais vystosi infekcinis toksinis šokas.
Patanatominio tyrimo metu nustatoma blužnies, kepenų ir antinksčių židininė nekrozė.
Klinika. Inkubacijos periodas trunka nuo 3 iki 16 dienų (dažniausiai 7–12 dienų). Dažnos lengvos ar subklinikinės ligos formos. Vienam hospitalizuotam ligoniui tenka 20 lengvų ar simptomų nesukeliančių ligos atvejų. Ūminė ligos fazė gali tęstis nuo vienos iki keturių savaičių. Ligos pradžia dažniausiai palaipsnė, atsiranda karščiavimas, bloga savijauta, nestiprūs gerklės, galvos ir raumenų skausmai. Kūno temperatūra palaipsniui kyla ir per 3–5 dienas pasiekia 39–40 ºC. Maždaug trečią ligos dieną ant migdolų ir minkštojo gomurio atsiranda gelsvai pilkšvų nekrozuojančių opų su aplinkine hiperemija. Opos gali susilieti, ant jų esantis apnašas primena difterinį. Ryškūs tonzilito simptomai, padidėja pažandžių limfmazgiai. Ligai progresuojant, atsiranda pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas vandeningomis išmatomis, padidėja kepenys. Ligos pirmos savaitės pabaigoje gali atsirasti makulopapulinių bėrimų. Antrąją ligos savaitę galima veido edema, pleurinė edema, pneumonija, miokarditas, encefalopatija. Sunkiais atvejais, ligai progresuojant kyla hemoraginių komplikacijų (kraujavimas iš virškinamojo trakto, odos kraujosruvos, junginės hemoragijos), išsivysto šokas ir ligoniai miršta. Galimos vėlyvosios, nepriklausančios nuo ligos sunkumo komplikacijos: perikarditas, vienpusis ar abipusis kurtumas (gali būti ilgalaikis), psichozės. Sunkios ligos formos sudaro tik 5–10 proc. visų ligos atvejų. Sunkios ligos formos atveju miršta nuo 15 iki 25 proc. ligonių. Letalumas susijęs padidėjusiu AST aktyvumu, didele viremija, nėštumu.
Diagnostika. Diagnozė nustatoma, remiantis būdingais klinikiniais ir epidemiologiniais duomenimis. Esant karščiavimui, faringitui, krūtinės skausmui ir proteinurijai gana dėsningai (apie 70 proc. atvejų) infekcija patvirtinama laboratoriniais tyrimais. Kadangi liga ypač pavojinga, visi specifiniaityrimaiatliekamitikspecialioselaboratorijose. Nustatoma saikinga leukocitozė, nedidelė trombocitopenija, padidėjęs AST aktyvumas. Šlapime – proteinurija, daug cilindrų. Diagnozę pagrindžia viruso nukleorūgštys, aptiktos kraujo serume, atliekant PGR, iš kraujo, šlapimo, likvoro, sekretų ūminėje ligos fazėje išskirti virusai, užkrėtus ląstelių kultūras. Nuo 7 ligos dienos kraujo serume randama savitųjų antikūnų netiesioginės IFR ar ELISA metodu.
Diferencijuojama nuo vidurių šiltinės, streptokokinės anginos, žiočių difterijos,pneumokokinių ir atipinių (legionelių, chlamidijų ar riketsijų sukeltų) pneumonijų, maliarijos, geltonojo drugio, Krymo-Kongo hemoraginės karštligės, Marburgo hemoraginės karštligės, tymų, herpinės anginos.
Gydymas. Lasos karštligė priklauso karantininėms, ypač pavojingoms infekcijoms. Pacientams ir įtariamiesiems skiriamas specialus karantinas. Ligoniai griežtai izoliuojami.
Etiotropinis gydymas – ribavirinas infuzijos būdu. Iš karto lėtai į veną 30 mg/kg vieną kartą, paskui – po 15 mg/kg kas 6 val. 4 dienas, galiausiai – po 8 mg/kg kas 8 val. dar 6 dienas. Rekomenduotina gydyti ribavirinu pradėti per pirmąsias 6 ligos dienas. Ypač svarbu ribavirino skirti ligoniams, kurių AST yra daugiau kaip 150 u/l, arba ligoniams, kuriems nustatyta didelė viremija. Vartojant ribavirino galimos nepageidaujamos reakcijos: aplazinė anemija, pankreatitas, psichikos sutrikimai. Letalumą galima sumažinti nuo 55 proc. iki 5 proc., jei gydyti ribavirinu pradedama per pirmąsias 6 ligos dienas.
Skiriamas patogenezinis ir simptominis gydymas. Detoksikuojama į veną lašinant elektrolitų, gliukozės tirpalų, sunkiais atvejais, esant hemoraginiam sindromui, skiriama kraujo ir plazmos infuzijų.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Specifinės profilaktikosnėra. Rekomenduojama vengti kontakto su graužikų išskyromis. Profilaktikaipoekspozicijosskiriama gerti ribavirino po 600 mg kas 6 val. 7–10 dienų.
Lasos hemoraginė karštligė priskiriama karantininėms, ypač pavojingoms infekcijoms.
Virusinės hemoraginės karštligės, tarp jų ir Lasos hemoraginė karštligė priklauso privalomai Lietuvoje registruojamų infekcijų grupei. Asmens sveikatos priežiūros specialistai, įtarę Lasos hemoraginę karštligę, privalo informuoti teritorijos visuomenės sveikatos instituciją skubiu pranešimu. Ligonis hospitalizuojamas, taikomos standartinės ligonių, sergančių per orą plintančiomis infekcijomis, izoliacijos priemonės. Griežtai izoliuojama ūmaus karščiavimo laikotarpiu. Ligonio dažniausiai liečiami paviršiai dezinfekuojami ne rečiau kaip 1 kartą per dieną. Krauju ar kitais kūno skysčiais už teršti aplinkos daiktai ir paviršiai valomi ir dezinfekuojami. Paviršiai dezinfekuojami hipochloritais, chlorkalkėmis, chloraminu, izocianūratais. Atliekos sudedamos į specialų atliekoms sterilizuoti garais tinkamą maišą ir dezinfekuojamos autoklave arba deginamos. Medicinos personalas privalo naudoti asmenines apsaugos priemones: dvigubas vienkartines pirštines, vienkartinį neperšlampamą chalatą ilgomis rankovėmis, vienkartinius arba daugkartinius akinius arba veido skydelį, respiratorių, guminę avalynę arba vienkartinius neperšlampamus avalynės dangalus. Asmenų, su kurias ligonis kontaktavo, būklė stebima 21 d.
Profilaktikaipoekspozicijosskiriamagertiribavirinopo600mg kas 6 val. 7–10 dienų.