A. Marcinkutė

Trichurozė (Trichuriasis), arba trichuriazė (trichocefaliozė), nematodinė storojo žarnyno invazija, sukelta Trichuris trichiura (whipworm). Parazitozė dažniausiai simptomų nesukelia. Gausios invazijos gali išprovokuoti vadinamą trichiuris dizenterinį sindromą, pasireiškiantį tenezminiu viduriavimu su gleivėmis ir krauju. Vaikams gali įvykti tiesios žarnos prolapsas.
Etiologija. Sukėlėjas – plaukagalvis Trichuris trichiura – yra biohelmintas, priklausantis apvaliųjų kirmėlių Nematoda klasei. Šio plaukagalvio vystymosi ciklas paprastas, jis yra 30–50 mm ilgio. Plaukagalvių patelės gali išgyventi iki 8 m. ir padėti po 3 000–10 000 kiaušinių per dieną. Praryti kiaušiniai plonajame žarnyne pereina į L1 lervas ir migruoja į akląją žarną, kur jos įsiskverbia į gleivinę ir subręsta iki suaugusių kirmėlių L5. Ekstraintestininė fazė šiam geohelmintui nebūdinga. Po 3 mėn. nuo pirminės invazijos subrendusios patelės pradeda dėti kiaušinius, kurie patekę į dirvožemį per 3 sav. subręsta ir tampa užkrečiamais. 

Epidemiologija. Pagrindinis invazijos šaltinis ir rezervuaras yra žmogus, kurio storajame žarnyne parazituoja plaukagalviai, su išmatomis į aplinką išskiriantys kiaušinius. Kiaušiniai su išmatomis pradeda šalintis po 60 d. nuo pirminio užsikrėtimo. Užsikrečiama netiesioginiu keliu per dirvožemiu užterštas rankas, daržoves, vaisius. Patekę į dirvožemį kiaušiniai subręsta per 2–3 sav., esant pakankamai drėgmei ir šilumai, ir tampa užkrečiami. Tiesioginis „asmuo asmeniui“ plitimo kelias trichurozei nebūdingas. Gyvulių invazijos rezervuaras nežinomas.
Imlumas trichurozei yra visuotinis, bet dažniau serga vaikai. Infekcija paplitusi šalyse, kurių sanitarinė kultūra prasta, kur dirvožemis tręšiamas žmonių fekalijomis.
Pasaulyje yra apie 800 mln. plaukagalviais užsikrėtusių žmonių.
Patogenezė ir patologija. Užsikrečiama prarijus subrendusių plaukagalvių kiaušinių. Jiems patekus į skrandį ir plonąją žarną, ištirpsta apvalkalėlis, išsilaisvinusios lervutės migruoja iki aklosios žarnos, kur fiksuojasiirsubręsta. Parazitavimo vietoje matyti taškinės kraujosruvos, uždegiminė reakcija su monocitų ir makrofagų sankaupomis, vyksta α-TNF gamyba.
Klinika. Inkubacijos periodas neapibrėžtas. Klinikiniai simptomai susiję su invazijos intensyvumu, bet dažniausiai invazija yra besimptomė. Galimos pasikartojančios žarnyno bakterinės infekcijos. Pirminė gausi lervų invazija gali išprovokuoti vadinamąjį „dizenterinį sindromą“, pasireiškiantį pilvo skausmu, vidurių putimu, silpnumu, svorio mažėjimu, viduriavimu ir tenezmais, išmatose randama gleivių ir kraujo.
Vaikams apendicito simptomai atsiranda kirmėlėms užpildžius žarnos spindį, gali iškristi ir tiesioji žarna (prolapsas). Gausios invazijos atvejais pasitaiko geležies deficitinė anemija ir eozinofilija.
Diagnostika. Trichurozė įtariama, esant nuolat recidyvuojančiam viduriavimui su tenezmais, apendicito simptomams, tiesiosios žarnos prolapsui ir išmatose aptikus kraujo priemaišų, o kraujyje nustačius eozinofiliją ir anemiją. Diagnozė patvirtinama koncentruotuose išmatų preparatuose mikroskopu radus verpstės formos kiaušinių. Dizenterinio sindromo kilmę padeda nustatyti diagnostinė anoskopija – pažeistoje gleivinėje galima aptikti suaugusių kirmėlių.
Gydymas. Parazitologiškai patvirtinus diagnozę, būtina gydyti. Pirmiausia pasirenkamas preparatas yra mebendazolis (Vermox). Skiriama vienkartinė 500 mg dozė arba po 100 mg kas 12 val. 3 dienas. Alternatyvus preparatas yra albendazolis. Skiriama vienkartinė 400 mg dozė, esant sunkiai invazijai gydoma 3 dienas, suaugusiesiems galima pakartoti po 3 sav., vaikams iki 2 m. skirtina vienkartinė 200 mg dozė. Gali būti skiriama gerti vienkartinę 12 mg dozę ivermektino.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika.Sergamumas trichuroze priklauso nuo sanitarinio švietimo, geros higieninės kultūros, tinkamos sanitarijos. Labai svarbu dirvos netręšti žmonių išmatomis.