Hepatitas E

J. Ūsaitis
A. Ambrozaitis 

Hepatitas E (Hepatitis E) – tai ūminis hepatito E viruso (HEV) sukeltas kepenų nekrozinis uždegimas, pasireiškiantis gelta ir (arba) aminotransferazių aktyvumo padidėjimu, hepatito E viruso IgM klasės antikūnų (anti-HEV IgM) susidarymu kraujo serume.
Istoriniai faktai. Hepatitas E – buvusio nei A, nei B hepatito enterinis variantas. HEV buvo nustatytas savanoriškai užsikrėtusio žmogaus išmatose imunoelektroninės mikroskopijos būdu (Balajan ir bendraaut., 1983 m.). Retrospektyvūs tyrimai parodė, kad vandens kilmės hepatito epidemijas Indijoje 1955 m. ir 1975 m. sukėlė ne HAV (kaip buvo manyta), o HEV. 1955 m. Naujajame Delyje persirgo apie 29 000 žmonių. Tuo metu panaši hepatito epidemija kilo ir Kirgizijoje, kur užregistruota 10 800 ligos atvejų, daugiausia tarp jaunų žmonių. Pastebėtas didelis (net 18 proc.) nėščiųjų moterų letalumas.

Etiologija. HE virusas priklauso Hepeviridae šeimai ir Hepevirus genčiai Tai 27–34 nm skersmens sferinės dalelės be apvalkalo. Genome – vienguba RNR vija. Nustatyti įvairūs genetiniai variantai. HEV jautrus karščiui ir dezinfekcijos tirpalams, bet gerai išsilaiko vandenyje.

Epidemiologija. Infekcijos šaltinis ir rezervuaras – žmogus, tačiau pastaruoju metu gautais duomenimis, kad ši infekcija gali būti zoonoze, kad HEV rezervuaru gali būti ir elniai, kiaulės bei šernai. Daugelio gyvūnų kraujo serume rasta hepatito E viruso antikūnų (anti-HEV). Užkrato išskiriama su fekalijomis nuo 4 d. po užsikrėtimo ir iki 2 savaičių po geltos atsiradimo.Užsikrečiama fekaliniu-oraliniu būdu per geriamąjį vandenį, rečiau – per maistą. Buitinis kontaktas mažai reikšmingas. Japonijoje 2003 m. nustatyti 4 HE atvejai tarp žmonių, suvalgiusių žalios elnienos, taip pat užregistruoti keli HE atvejai, susiję su nepakankamai termiškai apdorotomis kiaulių ir šernų kepenimis. Imlumas neaiškus, dažniau serga jauni 30–40 metų žmonės, vaikai, bet ne kūdikiai. Ypač šiai infekcijai imlios moterys per trečiąjį nėštumo trimestrą. HE protrūkiai ir epidemijos neretai pasitaiko karšto klimato, ypač ekonomiškai atsilikusiose, šalyse: Pietryčių Azijoje, Centrinėje Azijoje, Afrikoje. Ligos protrūkiai kyla liūčių sezono metu. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse HE svarbus kaip keliautojų infekcija. Persirgus susidaro patvarus imunitetas.

Patogenezė. Iš esmės ji atitinka HA patogenezę, tik HE metu kepenų pažeidimui didesnės reikšmės gali turėti bakteriniai toksinai ir uždegimo mediatoriai, kuriais aiškinama „žaibinių“ HE kilmė tarp nėščiųjų. Histologiniai pokyčiai kepenyse nėra specifiniai ir priklauso nuo ligos formos. Viruso replikacija vyksta kepenyse.
Klinika. Inkubacijos periodas vidutiniškai trunka 40 dienų (galimas nuo 15 iki 60 d.). Prodromo periodas trunka 3–5 dienas, pasireiškia silpnumu, anoreksija, pykinimu, rečiau karščiavimu. Gelta pastebima tik apie 50 proc. ligonių. Jai išsivysčius daugumos ligonių savijauta nepagerėja, vis dar juntamas silpnumas, skausmas dešinėje pašonėje, odos niežulys, artralgijos. Užčiuopiamos jautrios kepenys. Gelta praeina per 10–14 dienų, tačiau 5–10 proc. geltinių formų gali pasireikšti „žaibiniu“ hepatitu. Mirštamumas nuo HE endeminėse šalyse 1–3 proc., t. y. apie 10 kartų didesnis nei nuo HA. Nėščiųjų mirštamumas gali siekti 15–25 proc. Mirties priežastys – ūminė kepenų encefalopatija, hemoraginė diatezė, inkstų nepakankamumas. Nėra lėtinės ligos formos.

Diagnostika. Įtarti HE padeda bendrieji hepatito požymiai, kelionės po endemines šalis. Diagnozė patvirtinama nustatant anti-HEV IgM kraujyje imunofermentiniu metodu. Kartu reikia tirti ir kitų virusinių hepatitų, ypač HA, imunologinius žymenis.

Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Analogiška HA kontrolės sistemai, tik nuo HE dar nesukurta vakcina. Svarbiausia priemonė – užtikrinti geriamojo vandens kokybę, esant abejonių – jį virinti. Vengti maistui vartoti žalią elnieną, šernieną ar kiaulieną.