J. Ūsaitis

Infekcinių ligų vadovas

Cholera (Cholera) – tai vibrionų sukeliama ypač pavojinga (karantininė) ūminė žarnyno liga, linkusi plisti epidemiškai, pasireiškianti vandeninga diarėja, o sunkiais atvejais – ir hipovoleminiu šoku.
Istoriniai faktai. Cholera nuo senovės endemiškai paplitusi Pietryčių Azijoje, ypač Indijoje. Ten karštas klimatas, daug vandens telkinių (upės Gangas, Bramaputra), didelis gyventojų tankis, žemas jų sanitarinis lygis, fekalijomis užterštas vanduo, dažnai naudojamas buities ir religijos reikalams. Visa tai sudaro labai palankias sąlygas šiai ligai plisti. Epideminė cholera pirmą kartą buvo aprašyta Indijoje 1563 m. portugalų gydytojo Garcia del Huerto. Choleros perdavimas su vandeniu epidemiologiškai įrodytas 1849 m. Londono gydytojo John Snow, o sukėlėjas, choleros vibrionas, iš sergančio žmogaus žarnyno išskyrų buvo išskirtas vėliau. Klasikinį Azijinės choleros vibrioną atrado R. Kochas 1883 m. Egipto protrūkio metu, o El Toro vibrioną – vokiečių gydytojas E. Gotschlichas 1905 m. Sinajaus pusiasalyje Egipte. Šis vibriono biotipas tik 1962 m. pripažintas tikru choleros sukėlėju. Nuo 1817 iki 1926 m. įvyko šešios choleros pandemijos, apėmusios Azijos ir Afrikos kraštus. Ji buvo įvežta į Europą ir Ameriką. Ypač dažnai liga persimesdavo į Rusiją per Kaspijos jūrą, Astrachanę ir Volgos upe aukštyn arba laivais atkeliaudavo į Juodosios jūros uostus. Karų metu iš Rusijos cholera patekdavo ir į Lietuvą. Tačiau čia nesusidarė nuolatinių židinių. Sergamumas galutinai likviduotas po Pirmojo pasaulinio karo.
1961 m. choleros epidemija Filipinuose, sukelta ne klasikinio choleros vibriono biotipo (El Toro), buvo pradžia septintosios pandemijos, kuri išplito Azijoje, Viduriniuose Rytuose, Afrikoje ir kai kuriose Europos šalyse. 1969–1974 m. El Toras išstūmė klasikinį choleros vibrioną choleros svarbiausioje endeminėje teritorijoje – Gango upės deltoje. Negalutiniais PSO duomenimis, iki 1990 m. bakteriologiškai patvirtinta per 1,7 milijono choleros atvejų. Kilo dideli protrūkių ir buvusioje TSRS teritorijoje (Karakalpakijoje, Astrachanėje, Rostove, Odesoje, Dagestane). 1991 m. kilus epidemijai Peru septintoji pandemija išplito Pietų ir Centrinėje Amerikoje. El Toro biotipas turi geresnes plataus paplitimo prielaidas nei klasikinis choleros biotipas. Pirma, ligos atvejų ir nešiotojų santykis yra žymiai mažesnis nei „klasikinio“ biotipo. El Toro biotipo jis yra 1 : 30–100, o „klasikinio“ biotipo 1 : 2–4. Antra, El Toro biotipo vibrionai nešiojami po ligos ilgiau. Trečia, išorinėje aplinkoje El Toro vibrionai išgyvena ilgiau. 1992 m. gruodžio mėnesį kilus didelei choleros epidemijai Bangladeše buvo nustatytas naujas choleros sukėlėjas V. cholerae O139 „Bengal“. Tai genetiškai artimas El Toro pandeminiam štamui vibrionas, kuris yra pakeitęs savo antigeninę struktūrą taip, kad visos gyventojų amžiaus grupės yra imlios šiam sukėlėjui, net ir choleros endeminėse šalyse.
Etiologija. Choleros sukėlėjai yra gramneigiamosios bakterijos Vibrio cholerae. Nors yra daugiau kaip 100 serologinių grupių, tik dvi iš jų yra patogeniškos žmogui: V. cholerae O1, kuri skirstoma į du biotipus (klasikinį ir El Toro), ir V. cholerae O139. Vibrio cholerae priklauso Vibrionaceae šeimai. Vibrionai yra trumpos (1,5–3 μm ilgio), kabliuko formos lazdelės su 1 žiuželiu, judrios, aerobinės, gramneigiamos. Auga 10–40 °C temperatūroje, šarminėje aplinkoje (pH 7,6–9,8). Labai jautrios rūgštims, chlorui, išdžiūvimui, dezinfekcijos priemonėms, gramneigiamus mikrobus veikiantiems antibiotikams. Lede gali išlikti iki 4 mėnesių. Maisto produktuose vibrionai gali išgyventi iki 5 dienų kambario temperatūroje, iki 10 dienų – esant 5–10 °C, jie gali išlikti gyvybingi užšaldytuose maisto produktuose. Drėgnuose šarminės terpės maisto produktuose esant optimaliai temperatūrai per keliolika valandų gali pasidauginti iki pavojingos sveikatai užkrato dozės.
Tik El Toro vibrionai hemolizuoja avių eritrocitus. Visi vibrionai turi bendrų termolabilių H antigenų ir skirtingų termostabilių somatinių O antigenų. Pagal O antigeną V. cholerae O1 biotipų (klasikinio ir El Toro) vibrionai yra skirstomi į 3 serotipus – Ogawa, Inaba ir Hikojima. Fagų atžvilgiu nustatyti 5 fagotipai. Pagal biochemines savybes choleros vibrionai priklauso I biocheminei grupei (Heibergo ir Morua klasifikacija).Aptinkama vibrionų, kurie nesiagliutinuoja polivalentiniu choleros O serumu. Tai vadinamieji  „NAG“ vibrionai, sukeliantys lengvas diarėjas. Choleros vibrionų išskiriamas enterotoksinas turi endotoksino ir egzotoksino (cholerogeno) komponentų.
Epidemiologija. Cholera išlieka pasaulinė grėsmė visuomenės sveikatai ir sergamumas šia liga yra vienas iš svarbiausių socialinio išsivystymo rodiklių. Cholera yra paplitusi tuose pasaulio regionuose, kur yra blogos sanitarinės, vandens ir maisto higienos sąlygos. Ten, kur trūksta švaraus vandens arba nutekamųjų vandenų valymo įrenginių (tai gali atsitikti ir gamtinių katastrofų arba civilinių neramumų laikotarpiu), cholera tarp gyventojų išplinta labai greitai. Beveik kiekvienoje ekonomiškai neišsivysčiusioje šalyje cholera pasireiškia protrūkiais arba epidemijomis. Svarbiausi pasaulio regionai, kuriuose šiuo metu yra paplitusi cholera, yra Afrika (Zimbabvė, Pietų Afrikos respublika, Bostvana, Mozambikas, Zambija ir kt.), Azija, Artimieji Rytai, Pietų Amerika (Peru) ir kai kurios Centrinės Amerikos šalys. Įvežtiniai iš endeminių choleros šalių pavieniai atvejai registruojami įvairiose ekonomiškai išsivysčiusiose pasaulio šalyse kaip keliautojų infekcija. PSO duomenimis, 2006 m. pasaulyje sergamumas vėl išaugo iki 1990 m. lygio. Iš viso 52 pasaulio šalyse užregistruoti 236 896 ligos atvejai, iš jų 6 311 baigėsi mirtimi (2,66 proc.). Afrikoje užregistruota 234 349, Azijoje 2 472, Europoje – 62, Š. Amerikoje – 10, Okeanijoje – 3. PSO duomenimis, tik 5–10 proc. choleros atvejų yra užregistruojama.
V. cholerae yra dažniausiai randamas mikroorganizmas vandens atviruose telkiniuose (jūros ir gėluose vandenyse). Choleros sukėlėjų rezervuarai yra du: žmonių visuomenė ir atviri vandens telkiniai. Svarbiausias infekcijos rezervuaras ir infekcijos šaltiniai – užsikrėtę žmonės ir išskiriantys vibrionus su išmatomis, o ligos pradžioje – ir su vėmalais, nuo inkubacijos periodo pabaigos, visą ligos laikotarpį, taip pat sveikstantys ir sveiki vibrionų nešiotojai. Ligonis pavojingiausias pirmomis ligos dienomis. Šiuo laikotarpiu su išmatomis ir vėmalais išskiriami didžiausi sukėlėjo kiekiai. Tarp bendravusių su ligoniais choleros vibrionų aptinkama 25–30 proc. atvejų. Klasikiniai vibrionai nešiojami 5–7 d., o El Toro vibrionai gali būti nešiojami keletą metų. Pastarieji atsparesni aplinkos veiksniams, ilgiau laikosi vandenyse, išlieka, taip pat gali daugintis žuvų, krabų, moliuskų organizmuose. Be to, El Toro vibrionai sukelia daug lengvų ligos formų ir atvejų, kai simptomai nepasireiškia. Tai sudarė sąlygas kilti septintajai pandemijai. Choleros sukėlėjai perduodami fekaliniu-oraliniu būdu. Užkratas patenka per vandenį, gėrimus, pagamintus naudojant užterštą vandenį, pieną, rečiau – per vaisius, daržoves, vandens gyvūnus. Vanduo – svarbiausias choleros perdavimo veiksnys. Su nešvariomis rankomis užkratas gali patekti į maisto produktus ir esant palankioms sąlygoms greitai pasidauginti iki infekcinės dozės. Maisto ar gėrimų šaldymas neapsaugo nuo užkrato perdavimo. Buitinio kontakto būdu užkratas perduodamas retai. Ligai imlūs vaikai ir suaugusieji, tačiau maži vaikai ir senyvo amžiaus suaugusieji suserga sunkesne ligos forma. Imliausi asmenys, kurių skrandžio rūgštingumas sumažėjęs ir kurių kraujo grupė yra O. Dažniau sergama vasarą. Persirgusieji įgyja specifinį imunitetą, bet jis nestabilus, todėl pasitaiko pakartotinų susirgimo atvejų. Asmuo retai (dažniau senyvo amžiaus) tampa lėtinis užkrato nešiotojas (tulžies pūslėje). Ligai iš plisti pasaulyje padeda šiuolaikinis greitas transportas, tarptautiniai ryšiai, gyventojų migracija, ypač iš Azijos ir arabų šalių, kuriose epidemijų pavojų didina populiarios maldininkų kelionės. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse cholera dažniausiai apsiriboja pavieniais įvežtiniais atvejais, nes jai išplisti ten nėra sąlygų.
Patogenezė. Ligai pasireikšti visų pirma svarbu užkrato patogeniškumas ir jo dozė. Jei ji mažesnė nei 105–107 vibrionų/1 ml, sukėlėjai gali žūti skrandyje nuo druskos rūgšties. Sumažėjęs skrandžio rūgštingumas, pagreitėjusi peristaltika, šarminiai mineraliniai vandenys padeda gyviems vibrionams pasiekti žarnyną. Tam palankias sąlygas sudaro alkoholizmas, buvusios skrandžio operacijos. V. cholerae O1 ir V. cholerae O139 vibrionai dauginasi plonųjų žarnų gleivinės paviršiuje, tulžies latakuose, o į kraują nepatenka. Jie gamina enterotoksinus, iš kurių ligos patogenezei svarbiausias cholerogenas. Jis aktyvina plonosios žarnos epitelio fermentą adenilciklazę, kuri skatina ciklinio 3‘, 5‘ adenozinmonofosfato (cAMP) sintezę. cAMP blokuoja natrio ir chloro absorbciją ir skatina chloro ir H2O sekreciją. Dėl to sutrinka vadinamasis „natrio siurblys“, t. y. natrio ir H2O reabsorbcija enterocituose, ekskretuojama labai daug skysčio, panašaus į transudatą, kuriame elektrolitų koncentracija esti izotoninė. Jame labai mažai baltymų, natrio ir chloridų (panašiai kaip kraujyje), o kalio ir bikarbonatų gerokai daugiau. Skysčių netenkama plonojoje žarnoje (duodenum, viršutinėje jejunum dalyje, mažiau – ileum srityje). Tai svarbiausias patogenezės veiksnys. Kiek mažiau svarbūs gali būti padidėjęs žarnyno kapiliarų pralaidumas, egzotoksino poveikis. Žarnų epitelio deskvamacijos, uždegimo požymių bei organizmo intoksikacijos nėra.
Klinikinius simptomus, jų sunkumą lemia dehidratacija bei demineralizacija, vystosi hipovolemija, o sunkiais atvejais – hipovoleminis šokas. Mažėja cirkuliuojančio kraujo kiekis plazmos sąskaita, pasipildo tarpląstelinių ir ląstelinių skysčių. Dėl to sutrinka medžiagų apykaita audiniuose. Ją blogina sutrikusi mikrocirkuliacija ir organų perfuzija dėl sutirštėjusio kraujo bei kritusio kraujospūdžio, taip pat dėl kompensacinio kraujagyslių spazmo. Audiniuose didėja hipoksija, metabolinė acidozė (CO2, pieno rūgšties perteklius). Tai dirgina kvėpavimo centrą, vyksta hiperventiliacija, organizmas siekia kompensuoti šarmų ir rūgščių balansą. Tačiau, sumažėjus CO2 kraujyje (hipokapnija), denatūruojamas oksihemoglobinas, o nuo to dar labiau gilėja hipoksija, ryškėja cianozė. Alsavimo dažniui pasiekus 40 k./min., deguonies apykaita alveolėse nespėja įvykti, alsuojama trachėjos ir bronchų oru. Kai arterinis kraujospūdis krinta žemiau kaip 80 mmHg, nustoja skirtis šlapimas. Širdies veiklą blogina sutirštėjęs kraujas, susilpnėjusi koronarinė kraujotaka, o ypač tai, kad mažiau priteka veninio kraujo („neužpiltas siurblys“). Organizmui pavojinga skysčio netekimo riba yra 8–9 proc., o kritiška – 10–12 proc. Betarpiška mirties priežastis – hemodinamikos sutrikimas, hipoksija, o vėliau – azotemija. Gali ištikti ir miokardo infarktas. Hipovolemiją sunkiau toleruoja vaikai, vyrai. Pavojingesnė ji tada, kai įvyksta labai staiga.
Patologija. Mirusiųjų nuo sunkių (algidinių) ligos formų lavonai būna išdžiūvę, išsekę, oda cianoziško atspalvio. Raumenys labai sustingę, gleivinės sausos, liežuvis storai apsinešęs. Pilvaplėvė hiperemiška, su lipniu apnašu. Pleuros bei perikardo ertmės sausos, serozinėse plėvėse randama taškinių kraujosruvų, kraujas tamsiai raudonas, sutirštėjęs. Skrandžio bei plonosios žarnos gleivinė paburkusi, hiperemiška. Joje randama kraujosruvų. Kartais būna žarnų parezės požymių – išsipūtę žarnų spindžiai, juose gausu pilkšvo ar rausvo vandeningo turinio. Plonžarnės gleivinėje mikroskopiškai destrukcinių pokyčių nerandama, tik paburkę gaureliai, membranos, išvešėję limfiniaifolikulai. Mirusiesiems nuo choleros randami vidutiniškai hiperplazavę mezenteriniai limfmazgiai, kepenų riebalinė-baltyminė distrofija,tulžis šviesi, drumstoka. Inkstai paburkę, su epitelio distrofijairnekroze.Galibūti randama tromboembolinių pokyčių. Mirusiesiems vėlyvose ligos stadijose neretai aptinkama sepsio, pneumonijos, širdies ir kraujagyslių nepakankamumo požymių. Pabrėžtina, kad atskirų patanatominių pokyčių išraiška ne visada atitinka klinišką ligos sunkumą, o jų visuma nėra specifiška cholerai, todėl, įtarus cholerą kaip mirties priežastį ir atliekant autopsiją, būtina imti plonojo žarnyno turinio ir tulžies bakteriologiniam tyrimui.
Klinika. Inkubacijos periodas dažniausiai 1–2 dienos, maksimalus (taikomas kontaktiniams asmenims izoliuoti) – iki 5 dienų. Ligos klinikinė išraiška – nuo simptomais nepasireiškiančio vibrionų nešiojimo iki mirtinų algidinių formų. Pradžia dažniausiai ūminė, pasireiškianti neskausmingu viduriavimu, ypač naktį, rytą. Išmatos iš pradžių dar skystos, košės pavidalo, bet greit tampa vandeningos – drumstai balzganas skystis, be kvapo, primenąs ryžių nuovirą. Vemti paprastai pradedama kiek vėliau, be pykinimo ir pilvo skausmo, lyg fontanu. Greitai didėja silpnumas, troškulys, tachikardija. Kūno temperatūra dažniausiai lieka normali. Klinikines ligos formas šiuo metu priimta grupuoti pagal sunkumą ir dehidratacijos laipsnį. Atskira ligos sunkumo forma gali reikšti ir ligos stadiją, t. y. keistis keičiantis ligos eigai.
El Toro cholerai būdinga lengva ligos forma (60–70 proc. visų atvejų). Pasireiškia enteritine diarėja 3–5 kartus per parą su epizodiniu vėmimu ar be jo. Savijauta ir bendra būklė patenkinama, tik būna burnos sausmė, troškulys. Tai I0 dehidratacija, kai skysčių nuostolis iki 3 proc. kūno masės. Sergama 2–3 dienas. Kartais liga pereina į sunkesnę formą.
Vidutinio sunkumo cholera ankščiau laikyta tipiška, šiuo metu būna tik apie 15 proc. visų atvejų. Viduriavimų dažnis – 15–20 kartų per parą. Išmatos tampa vandeningos su dribsniais, kartais rausvos, šarminės reakcijos. Tuštinamasi be tenezmų, dažnai nevalingai. Prisideda vėmimas bespalviu, vėliau gelsvu skysčiu, be pykinimo. Ligoniui silpna, svaigsta galva, labai troškina. Oda sausa, blyški, pablogėjęs jos turgoras. Galima lūpų, pirštų galų cianozė, atsiranda blauzdų raumenų spazmai. Tachikardija, hipotonija, oligurija. Nestipriai sutirštėjęs kraujas, saikinga hipokalemija, hipochloremija, kartais ir azotemija. Tai IIo dehidratacija, skysčių deficitas4–6 % kūno masės. Šitaip sergama 3–5 dienas. Galima pasveikti ir be gydymo, tačiau neretai liga dar pasunkėja.
Sunki forma būna 10–15 proc. atvejų. Jau nuo pradžios reiškiasi vėmimu ir viduriavimu (gastroenteritas). Kankina troškulys, traukuliai, prikimsta balsas, išdžiūsta
burnos ir liežuvio gleivinės, būdingos „skalbėjos rankos“, hipotermija, silpnas pulsas, kritęs kraujospūdis. Pilvas kiek išsipūtęs (žarnų parezė), gurguliuoja apie bambą. Vidutiniškai sutirštėjęs kraujas. Stipri hipokalemija, hipochloremija, azotemija. Tai IIIo dehidratacija, kai skysčių deficitassudaro7–9 % kūno masės. Tokiems ligoniams išgelbėti būtinas patogenezinis gydymas.
Labai sunki (algidinė) cholera pasireiškia greita ir dekompensuota dehidratacija, kai per 10–12 valandų pasišalina 10–12 proc. kūno masės skysčių. Tai IVo dehidratacija, lydima hipovoleminio šoko: pritemusi sąmonė, šaltos melsvos galūnės, afonija, hipotermija, dusulys, tachipnėja 50–60 k./min., paaštrėję veido bruožai, tamsūs „akiniai“, neretai subicterus, toniški rankų ir blauzdų raumenų traukuliai, vos užčiuopiamas pulsas, neišmatuojamas kraujospūdis, anurija. Dėl žarnyno parezės ligonis gali liautis vemti ir viduriuoti. Tokia būklė trunka 1–3 dienas ir dažnai baigiasi mirtimi. Šių ligos formų dažnis iš dalies priklauso nuo hospitalizavimo terminų. Ne visi autoriai jas skiria nuo kitų sunkių formų. Todėl nurodomas jų dažnis (įvairūs protrūkiai) nuo 5–8 proc. iki 12–15 proc. visų ligos atvejų.
Dehidratacijos laipsnis nustatomas pagal klinikinius rodiklius, sumažėjusią kūno masę (jei žinoma ankstesnė), laboratorinius kraujo rodiklius: eritrocitų padaugėja iki 6–8,0 x 1012/l, leukocitų iki 20–60,0 x 109/l, hematokritas padidėja iki 50–80%, plazmos santykinis tankis – 1,030–1,032, klampumas – 5–9 vien. (norma 4,8 vien.). Nustatoma metabolinė acidozė, hipokalemija 2,5–3,0 mmol/l, šlapimo mažai, jis koncentruotas, randama baltymo ir forminių elementų. Dažnai padidėja urea ir kreatinino koncentracija.
Atipiška ligos klinika dažniau esti vaikams ir seniems asmenims. Sausoji cholera (cholera sicca) – žaibinė ligos forma, kai ligonis miršta dar nepradėjęs viduriuoti ir vemti, o cholerinis tifoidas – kai ligonis stipriai sukarščiuoja (antrinė infekcija, pirogeninė reakcija ar kitos priežastys) – dabartinei El Toro cholerai nebūdingas.
Sergančių asmenų prognozė priklauso nuo ligos formos ir medicinos pagalbos suteikimo laiku. Negydant labai greitai išsivysto dehidracija ir miršta daugiau nei 50 proc. ligonių. Esant protrūkiui liga diagnozuojama geriau ir į ligoninę guldoma dažniau, todėl mirštamumas mažėja. Jei diagnozuojama laiku ir medicinos pagalba gerai organizuota, mirštamumas neviršija 1 proc.
Diagnostika. Liga diagnozuojama įvertinus epidemiologinius, klinikinius ir bakteriologinius duomenis. Sunkiausia diagnozuoti pirmuosius atvejus neendemiškoje vietovėje, taip pat atipiškas ligos formas. Todėl kiekvienam atvykusiam (ar grįžusiam) iš nepalankių choleros atžvilgiu kraštų ir susirgusiam diarėja asmeniui reikia įtarti cholerą. Atvežti užkratą gali ir vibrionų nešiotojas. Laboratorinės skubiosios diagnostikos metodai – mikroskopu tiriamos išmatos, atliekamos vibrionų imobilizacijos bei agliutinacijos su O serumu reakcijos su specifiniaisserumaistamsiameregėjimo lauke, skystų išmatų lašo stebėjimas tamsiame regėjimo lauke, imunofluorescentinė mikroskopija ir fuksinu dažyti tepinėliai duoda tik preliminarų (orientacinį) atsakymą. Galutinai diagnozę patvirtina išmatų bei vėmalų pasėliai tiosulfato citrato ir tulžies druskų bei sukrozės agaro terpėse. Išaugusi mikrobų kultūra identifikuojamamikroskopiškai, serologiškai, nustatomos biocheminės, hemolizinės savybės, fagotipas ir jautrumas antibiotikams. Mirties atvejais pasėliai atliekami iš plonųjų žarnų turinio ir tulžies. Tyrimas užtrunka 12–36 val.Taip pat galima molekulinė sukėlėjo identifikacijaPGRmetodu.
Cholera skirtina nuo kitų diarėjų: maisto toksinių infekcijų, šigeliozės, rotavirusinių bei alimentarinių gastroenteritų, taip pat apsinuodijimų grybais, arseno preparatais, chloro organiniais junginiais, alkoholio surogatais.
Skirtingai nuo kitų žarnyno infekcijų, cholerai nebūdingas karščiavimas, pilvo skausmas, tenezmai. Vemti ligonis dažniausiai pradeda vėliau nei viduriuoti, be aiškaus pykinimo. Išmatos bekvapės, beveik bespalvės. Diagnozei nustatyti padeda bakteriologiniai bei toksikologiniai tyrimai, susirgimo aplinkybės, simptomų dinamika, kitų organų pažeidimai. Nustačius choleros diagnozę, ji formuluojama nurodant sukėlėją, ligos formą ir komplikacijas. Pvz.: cholera El Toro, Inaba, sunki forma, komplikacija – ūminis inkstų nepakankamumas.
Gydymas. Jo sėkmę lemia visų pirma hospitalizacija laiku ir skubi rehidratacija. Sunkiais atvejais, aplenkiant priėmimo skyrių, ligoniai gabenami į rehidratacinę (reanimacijos) palatą. Čia jie apžiūrimi, įvertinama bendra būklė, pulsas, kraujospūdis. Paimama kraujo iš venos hematokritui, elektrolitams, pH bei plazmos santykiniam tankiui nustatyti. Atliekami bendri kraujo ir šlapimo (jei jo yra) tyrimai. Pasvėrus ligonį, jis guldomas į specialią (Filipso) lovą, kad būtų galima matuoti fekalijų kiekį, o vėmalams rinkti pastatomas dubuo. Atsiradus šių išskyrų, tuojau jų imama bakteriologiniam tyrimui, sekama diurezė. Dehidratacijos laipsnis (šalia klinikinių rodiklių) įvertinamas pagal prarastą kūno masę, hematokritą bei plazmos santykinį tankį. Apskaičiavus pagal formules matyti, kiek reikės tirpalo pirminei rehidratacijai. Sunkiems ligoniams tirpalas, dažniausiai Filipso I („Trisol“), pradedamas leisti srove per 2 periferines venas ar per poraktikaulinę veną po 100 ml/min. (t. y. 1-asis litras per 10 min.), paskui 50 ml/min. (2-asis litras per 20 min.). Pirminės rehidratacijos trukmė ne ilgesnė kaip 4 valandos. Toliau – palaikomoji (korekcinė) geriamoji rehidratacija, rečiau – lašiniu būdu, atsižvelgus į išskyrų kiekį (per 6 val.) ir laboratorinių tyrimų rodiklius. Reikia pasiekti, kad centrinis veninis kraujospūdis taptų teigiamas. Dabar gaminami tirpalai, kur vietoje natrio hidrokarbonato dedama stabilesnių buferių – acetato, laktato, kurie labiau tinka palaikomajai rehidratacijai.
Skubiai leidžiant skysčius sunkiam ligoniui jau po 15–30 min. pavyksta užčiuopti pulsą ir išmatuoti kraujospūdį, per vėlesnes 30–60 min. išnyksta dusulys, cianozė, pagerėja balsas, sudrėksta liežuvis. Trumpam vėl gali paryškėti troškulys, pasikartoti vėmimas ir viduriavimas. Bet po 4–6 val. būklė iš esmės pagerėja, ligonis pats ima gerti, kartais prašo ir valgyti. Vidutinio sunkumo ligonis per pirmą gydymo parą gauna apie 10–12 litrų tirpalų, o per visą gydymo kursą (3–5 paras) – apie 20 litrų.
Sunkiais algidinės ligos atvejais sunaudojama po 40–50 litrų ir daugiau tirpalų. Neturint apirogeninio vandens, lašinant tirpalus neretos pirogeninės reakcijos. Tais atvejais mažinamas infuzijos greitis, ligoniai vyniojami į šaltas paklodes, dedamos šaltos pūslės ties stambiomis kraujagyslėmis, oda trinama spiritu, suleidžiama dimedrolio, pipolfeno, į tirpalą įdedama 30–60 mg prednizolono. Rehidratacija vaikams atliekama lėčiau. Per pirmą valandą suleidžiama tirpalo, atitinkančio 4 proc. kūno masės, o kitus 6 proc. – per 5–7 valandas. Kraujospūdžiui stabilizuoti neskirtini presiniai aminai (noradrenalinas, mezatonas), kraujas, plazma bei jos pakaitai. Galima panaudoti dopaminą, o užtrukus anurijai – hemodezą, laziksą.
Rehidratacija geriamais tirpalais tinka lengvais ligos atvejais, taip pat kaip palaikomoji priemonė, kai ligonis jau pradeda gerti. Girdoma oralitu, rehidronu. Palaikomajai rehidratacijai per 6 val. sugirdoma tirpalo tiek, kiek jo netenkama per praėjusias 6 val. Gydant sergančius cukralige ligonius, į tirpalus gliukozės nededama.
Kai ligoniai nevemia, gali gerti, skiriama antibiotikų, sutrumpinančių viduriavimo ir vibrionų išskyrimo trukmę. Dažniausiai skiriama doksiciklino vienkartinė 300 mg dozė. Veiklūs taip pat azitromicinas (vienkartinė 1 000 mg dozė), eritromicinas (po 500 mg kas 6 val. 3 dienas), TMP / SMZ (po 960 mg kas 12 val. 3 dienas). Nėščiosioms skiriama amoksicilino (po 250 mg kas 6 val. 5 dienas). Pastaruoju metu sunkesniems ligoniams dažnai skiriami fluorchinolonai:ciprofloksacinas(po250mgperparą 3 dienas arba vienkartinė 1 000 mg dozė), norfloksacinas(po400mgkas12val.3dienas).
Specialios dietos nereikia: pirmą dieną rekomenduojama gausiai girdyti, antrą – jau galima skirti pusę bendros dietos maisto, o vėliau ligonis gali valgyti normaliai. Rekonvalescentai išleidžiami iš stacionaro kliniškai pasveikę ir gavus 3 neigiamus išmatų pasėlių rezultatus.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Įtarus įvežtinį choleros atvejį skubiai informuojama teritorijos visuomenės sveikatos priežiūros institucija. Sveikatos apsaugos ministerija arba kita jos įgaliota institucija informaciją apie ligas perduoda Europos ligų kontrolės ir profilaktikoscentrui,PSOirkaimyninėms šalims. Visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai, gavę pranešimą apie tikėtiną ar patvirtintą choleros atvejį, ištiria epidemiologinį židinį. Epidemiologinio tyrimo metu surenkama informacija apie ligonį, išsiaiškinami infekcijos perdavimo veiksniai, galima užsikrėtimo vieta, įtariamas infekcijos šaltinis, asmenys, turėję sąlytį su ligoniu per 5 paskutines dienas iki ligos pradžios. Asmenis, turėjusius tokias pat galimybes užsikrėsti kaip ir ligonis (vartojo tą patį maistą, gėrimus ir pan.), būtina stebėti 5 dienas (stebi asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialistai). Kontaktavę asmenys tiriami mikrobiologiškai, pagal epidemiologines indikacijas skiriama chemoprofilaktikaasmenims,kurie turėjo tokias pat galimybes užsikrėsti, kaip ir ligonis. Chemoprofilaktikaiskiriamadoksiciklino (suaugusiesiems vienkartinė 300 mg dozė, vaikams 6 mg/kg vienkartinė dozė). Profilaktikaigalibūtiskiriamaeritromicino,azitromicino,ciprofloksacino,TMP / SMX. Masinė chemoprofilaktikaneatliekama.Asmenys,galėjęužsikrėstikaipir ligonis, laikinai (ne ilgiau kaip 5 dienoms), nušalinami nuo darbo, jeigu jų darbas ir veikla susijusi su maisto tvarkymu, asmens sveikatos priežiūra, vaikų mokymu ir auklėjimu, kol bus patvirtinta ar paneigta choleros diagnozė arba vibrionų nešiojimas. Minėtiems asmenims leidžiama dirbti, kai 2 kartus iš eilės mikrobiologinio tyrimo rezultatai būna neigiami.
Ligonis izoliuojamas infekciniame stacionare, gydomas ir tiriamas bakteriologiškai. Ligonį hospitalizavus, židinyje atliekama baigiamoji dezinfekcija. Į ligoninę rekomenduojama guldyti sunkiai sergančius asmenis. Stacionare imamasi standartinių ligonių izoliacijos priemonių. Sergantys lengvesnėmis formomis ligoniai gali būti gydomi ambulatoriškai, jiems skiriama rehidratacija geriamaisiais tirpalais ir antimikrobinių vaistų, kad užkratas nebūtų perduodamas. Ligonius, sergančius lengvomis formomis, galima gydyti namuose, jeigu yra tinkamos higienos sąlygos ir ligonio darbas bei veikla nesusiję su maisto tvarkymu, asmens sveikatos priežiūra, vaikų mokymu ir auklėjimu.
Išaiškinus ligos atvejus teritorijoje sustiprinama vandenviečių, vandentiekio ir nuotekų sistemų, maisto tvarkymo subjektų, vaikų ugdymo įstaigų ir kt. sanitarinė higieninė kontrolė. Žmonių judėjimo, prekybos maisto produktais ir kitomis prekėmis apribojimai yra neefektyvūs choleros plitimo valdymo būdai.
Viena iš svarbiausių choleros profilaktikospriemonių – užtikrinti saugaus geriamojo vandens tiekimą visuomenei, apsaugoti atvirus vandens telkinius nuo teršimo nuotekomis. Būtina kontroliuoti maisto pramonės įmonių, maisto produktų prekybos, viešojo maitinimo objektų higienos būklę (maisto produktų, gėrimų kokybės mikrobinio užterštumo požiūriu), maisto gamybą ir realizavimą. Visuomenė turi būti mokoma asmens higienos, atkreipiamas dėmesys į rankų plovimo svarbą, ypač jei dirbama su maistu, taip pat jei asmenys prižiūri ligonius ir vaikus, mokoma laikytis ypatingos švaros ir tinkamo šaldymo režimo gaminant ir apdorojant maistą namuose ir maitinimo įmonėse. Vykstant į endemines choleros atžvilgiu šalis vyresnio amžiaus asmenims, asmenims, sergantiems širdies ligomis, hipochlorchidrija, rekomenduojama pasiskiepyti, laikytis asmens higienos reikalavimų ruošiant maistą ir prieš valgant ar geriant įsitikinti produktų saugumu, valgyti tik rūpestingai paruoštą bei karštą maistą, vengti žalių jūros gerybių, gatvių prekiautojų paruošto maisto, gerti tik virintą ar saugų geriamąjį vandenį, karštus gėrimus, tik pasterizuotą ar virintą pieną, vaisius ir daržoves gerai nuplauti (geriau parūgštintu vandeniu), grįžus iš kelionės ir per 2–5 dienas pradėjus vemti ir (ar) viduriuoti, nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos.
Šiuo metu choleros profilaktikaiskiriamostrysgeriamosioscholerosvakcinos,jossaugios, imunogeniškos ir veiksmingos. Šios vakcinos yra užregistruotos kai kuriose šalyse ir dažniausiai naudojamos keliautojams skiepyti. Viena iš tokių vakcinų yra WC / rBS vakcina (Dukoral), pagaminta iš užmuštų V. cholerae O1 vibrionų ir išvalyto rekombinantinio choleros toksino B subvieneto (WC/rBS). Atlikus vakcinaciją 2 vakcinos dozėmis su 1 savaitės intervalu apsauginis imunitetas 6 mėnesiams atsiranda 85–90 proc. paskiepytų bet kokio amžiaus žmonių. Kita vakcina yra WC / rBS vakcinos variantas, neturintis rekombinantinio choleros toksino B subvieneto. Vakcinos apsauginis efektyvumas po 8 mėnesių esti 66 proc. Vakcina registruota tik Vietname, tačiau gamybos technologija perduota ir Indijai. Trečioji choleros vakcina – gyva geriamoji atenuota genetiškai modifikuotavakcina,pagamintaišV. cholerae O1 štamo. Šios vakcinos efektyvumas (skiepijama viena doze) po 3 mėnesių būna 95 proc., jei cholera klasikinė, ir 65 proc., jei sergama El Toro cholera. Iki šiol nesukurta vakcina nuo V. cholerae O139. Vakcinos yra papildoma choleros valdymo priemonė. Pagrindinės priemonės – sanitarinės-higieninės, tačiau jas dažnai sunku įgyvendinti ekonomiškai neišsivysčiusiose šalyse ir civilinių krizių metu. Todėl tokiais atvejais vakcinos naudojamos kaip papildoma priemonė šalia tradicinių choleros plitimo valdymo būdų. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse choleros vakcinomis skiepijami keliautojai.