J. Ūsaitis
A. Ambrozaitis 

Hepatitas G (Hepatitis G) – tai ūminis hepatito G viruso (HGV) sukeltas kepenų uždegimas.
Istoriniai faktai. Hepatitas G (Hepatitis G) yra vienas iš buvusio nei A, nei B hepatito parenterinių variantų. Jo kilmę pavyko išaiškinti 1995 m. J. N. Simons ir bendraaut., 1996 m. J. Linnen ir bendraaut. molekuliniais metodais tiriant neaiškios kilmės hepatitais sirgusių ligonių kraują. Naujo viruso paieška prasidėjo 1967 metais, kai neaiškios kilmės hepatitu susirgo 34 metų amerikietis chirurgas. Jo krauju buvo užkrėstos beždžionės, kurios susirgo virusiniu hepatitu, tačiau jo sukėlėjas buvo nežinomas. Pritaikius genų amplifikacijosmetodą,pavykoišatskirųgenųfragmentųišskirti RNRturintį virusą GBV-C. Tuo pačiu metu buvo tiriamas ir kitų neaiškios kilmės hepatitais sergančių ligonių kraujas. Buvo išaiškintas naujas hepatitą sukeliantis virusas G (HGV). Palyginus jį ir GBV-C virusą, buvo nustatyta, kad tie abu virusai yra vieno ir to paties viruso variantai.

Etiologija. Nustatyta keletas virusų tipų, priklausančių Flaviviridae šeimai, Hepacivirus giminei, tai yra artimų HCV. Jų genomą sudaro RNR, pats genomas panašus į HCV genomą. Žmogui patogeniškas tik HGV (dar vadinamas GBV-C) viruso tipas, o GBV-A ir GBV-B tipai žmogui nepatogeniški. Šiuo metu žinomi 3 viruso genotipai Pirmasis genotipas paplitęs Vakarų Afrikoje, antrasis – Vakarų Europoje ir JAV, o trečiasis – tiktai Azijoje.

Epidemiologija. Infekcijos šaltinis – žmogus, sergantis ūmine ir lėtine HG infekcijos formomis. Užkratas perduodamas parenteriniu būdu, ypač hemotransfuzijomis, dažnai su HBV ir HCV, taip pat prenataliniu būdu (dažniau nei ŽIV-1 ar HCV). Paplitimas nėra tiksliai žinomas. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse 20–25 proc. lėtinių hepatitų kilmė lieka neaiški. Europoje ir Pietų Amerikoje sergant kepenų ciroze, šalia HBV ir HCV 8–12,5 proc. atvejų randama ir HGV RNR. Kraujo donorams, kurių ALT aktyvumas buvo normalus, šis agentas buvo aptinkamas 1–2 proc. proc. atvejų. HGV infekcijos paplitimas didesnis tarp pacientų, užsikrėtusių ŽIV ar HCV, po organų transplantacijų, daugkartinių hemotransfuzijų, taip pat tarp hemodializuojamų ligonių. Virusas dažniau randamas pacientams, kuriems buvo skirtas imunosupresinis gydymas. Manoma, kad HGV gali būti perduodamas ir lytiniu keliu. Šio viruso paplitimas ryškiai didesnis hemoseksualiems vyrams, kurie yra užsikrėtę hepatito B virusu. Be to, šio viruso RNR yra nustatytas infekuotų asmenų spermoje. Didesnė galimybė perduoti virusą yra iš vyro moteriai.

Patogenezė. Mažai ištirta. HGV hepatotropiškumas greičiausiai menkas, nes esant viremijai apie 75 proc. pacientų ALT aktyvumas nepadidėja. HGV RNR rasta periferinio kraujo limfocituose, o viruso replikacija kepenyse neįrodyta. Yra prielaida, kad šis virusas kaip ir EBV ar CMV gali pažeisti kepenis tik tam tikromis sąlygomis. Manoma, kad HGV yra nepatogeninis arba mažai patogeninis virusas. Tęsiami tyrimai, norint nustatyti šio viruso ryšį su kepenų ciroze, kepenų vėžiu bei limfoma. Abejojama, kad HGV gali sukelti išliekančią infekciją, pereinančią į lėtinę formą ir sukeliančią kepenų morfologinius pokyčius, panašius į HC.
Klinika ir gydymas. Inkubacijos periodas nenustatytas. Ūminio HG metu vyrauja begeltės, lengvos ligos formos, nedidelis ALT aktyvumas. Daugumai žmonių infekcija pasireiškia besimptome viremija, kuri gali tęstis metais. 75 proc. lėtinių viruso nešiotojų, kuriems nustatytas HGV RNR randamas normalus kepenų transaminazių aktyvumas. Stebint ilgą laiką lėtinius šio viruso nešiotojus, nerandama jokių kepenų pažeidimo požymių, kepenų histologinis vaizdas esti nepakitęs. Virusas yra jautrus alfa interferonui, bet šis gydymas ne visda būna efektyvus. Gavus teigiamą gydymo efektą, galimi ligos virusiniai atkryčiai, kai vėl išsivysto viremija.

Diagnostika. Hepatitą G galima įtarti, kai po parenterinių veiksmų išryškėja lengvo hepatito požymiai, o HB bei HC nustatyti nepavyksta. Diagnozę patvirtinti galima nustačius HGV RNR molekulinės diagnostikos metodu kraujo serume arba periferiniuose limfmazgiuose.