Specifinio,etiotropiniogydymokolkasnėra, išskyrus ūminį HB (skiriamas lamivudinas), todėl taikomos tik patogenezinės bei simptominės gydymo priemonės, atsižvelgiant ne į virusinių hepatito etiologiją, o į klinikos ypatumus. Svarbiausi gydymo tikslai:
• apsaugoti kepenis nuo žalingų poveikių – fizinėsįtampos(režimas),dirginančio maisto (dieta), nereikalingų vaistų;
• šalinti besikaupiančius toksinus;
• reguliuoti organizmo homeostazę ir fiziologinesfunkcijas,krešėjimofaktoriųbalansą, imuniteto būklę;
• mažinti uždegimą, alergiją, hepatocitų membranų laidumą, fibrozėsprocesus, skatinti kepenų regeneraciją;
• šalinti atskirus simptomus – niežulį, nemigą, sujaudinimą, skausmus.
Lietuvoje asmenys, sergantys ūminiais virusiniais hepatitais, gydomi infekciniuose stacionaruose. Jie iš ligoninės išrašomi pagerėjus savijautai, išnykus geltai, sumažėjus kepenims, ALT aktyvumui esant ne didesniam už normą kaip du kartus. HA ligonius galima išleisti į namus anksčiau tik jiems pradėjus sveikti. Persirgusių asmenų būklę turi stebėti dispanserinio kabineto ar šeimos gydytojas. Po HA dažniausiai pakanka 1-3 mėn. stebėjimo, o po HB ir HC pacientus tenka stebėti 6-12 mėn., o susiformavus lėtiniam hepatitui – visą laiką.
Režimo apribojimai priklauso nuo ligos sunkumo. Kol yra intoksikacija – negriežtas gulimasis režimas, sveikstančių ligonių režimas laisvas su dienos poguliu. Dieta skiriama, atsižvelgiant į ligos sunkumą ir stadiją. Dieta (R↓) be rūkytų, marinuotų, keptų patiekalų ir aštrių prieskonių, gyvulinių riebalų. Maisto davinį sudaro ne mažiau kaip 100 g baltymų, iki 40 g riebalų (aliejaus, sviesto), 400–500 g angliavandenių, iš viso 2 000–3 000 kcal. Ligonis turi gauti pakankamai vitaminų (ypač B gr., C) ir skysčių (2–3 l per parą), reguliariai tuštintis. Į ligonių maisto racioną įeina pieniškos ir daržovių sriubos, varškė, kefyras, grietinė, sviestas, minkštai virti kiaušiniai, šviežia virta žuvis, liesa mėsa, košės, duona (iš pradžių balta), džiūvėsiai. Tinka sultys, kompotai, kisieliai, nerūgštūs prinokę vaisiai, medus. Sergant sunkia ligos forma, duodama skystesnio maisto, apribojami baltymai. Jei atsiranda patinimų – ribojami skysčiai ir valgomoji druska, duodama produktų, turinčių daug kalio (bulvių, obuolių, razinų nuoviro). Sveikstant maisto racionas plečiamas laipsniškai, ilgiausiai susilaikant nuo gyvulinių riebalų, pikantiškų produktų, aštrių prieskonių, o ypač nuo alkoholinių gėrimų.
Sergant lengvomis virusinių hepatitų formomis vaistų nereikia. Jiems pakanka apriboti režimą ir dietą. Pirmąsias 5–7 d. patartina gulėti, reguliuoti vidurius, gerti pakankamai skysčių ir vitaminų.
Gydant asmenis, sergančius vidutinio sunkumo virusiniais hepatitais, kai yra anoreksija, ligonius pykina, į veną lašinama 5 ar 10 proc. gliukozės ir Ringerio tirpalų (1–2 l) su vitaminais. Jei vargina niežulys – skiriama antihistamininių preparatų, ursodeoksicholinės rūgšties, cholestiramino. Ar verta skirti kortikosteroidų, sprendžiama individualiai. Jų paskirti tikslinga, kai yra didelė intoksikacija, dažnai pakanka trumpo (3–5 d.) gydymo kurso po 120–180 mg prednizolono lašinti į veną arba 40–60 mg gerti per dieną.
Sunkių virusinių hepatitų atvejais taikomas griežtas gulimasis režimas, dietoje apribojamas baltymų kiekis iki 25–50 g per dieną. Infuzijų į veną apimtis padidinama iki 2,5–3 l per dieną per 2 kartus. Klizmomis valomas žarnynas, duodama gerti laktuliozės tirpalo (po 30–50 ml 2–3 kartus per dieną). Jei diurezė neigiama, skiriama furozemido (20–40 mg) kartu su verošpironu (po 25 mg 3–4 kartus per dieną). Į raumenis leidžiama antioksidantų ir membranas stabilizuojančių vaistų – vitamino A (retinolio), vitamino E (tokoferolio), citochromo C (po 10 mg) – 10–14 dienų.
Tikslinga gydyti ūminį HC (be encefalopatijos) ir citokinų preparatais, nes ženkliai sumažėja lėtinio hepatito rizika. Gydymui galima skirti rekombinantinių alfa 2 interferono (IFN) preparatų. Pradėti gydymą praėjus 90 dienų nuo pirmųjų ligos simptomų: skirti alfa IFN po 5 mln. TV kasdien pirmas 4 savaites, vėliau – po 5 mln. TV 3 kartus per savaitę dar 20 savaičių į raumenis. Geresnis efektas (po gydymo kurso 80-90 proc. ligonių nerandama HCV RNR ) gaunamas paskyrus pegiliuoto alfa 2a interferono arba pegiliuoto alfa 2b interferono kartą per savaitę 24 savaites. Gydymas pradedamas praėjus 8-12 savaičių nuo ligos pradžios, jei išlieka HCV RNR. Vidutinio sunkumo ir sunkaus ūminio HB gydymui tikslinga skirti lamivudino (Zeffix) gerti po 100 mg per dieną iki 3 mėnesių. Tai sumažina riziką ligai tapti lėtine. Jei priemonių taikoma, o ligonių būklė blogėja, galima skirti prednizolono po 90–180 mg per dieną į veną arba po 40–60 mg per dieną gerti, toliau dozę mažinant. Atsižvelgiant į gaunamą efektą, siūloma apsiriboti galimai trumpesniu (pvz., 5–7 dienų) gydymo kursu.
Atsiradus kepenų encefalopatijos požymių, ligoniai gydomi intensyviosios terapijos skyriuje. Čia stebimos gyvybinės funkcijos (širdies, kvėpavimo, kraujo oksigenacijos, šlapimo išskyrimo). Pro nosinį skrandžio zondą šalinamas kraujingas skrandžio turinys, plaunama 2 proc. sodos tirpalu. Enterinių toksinų gamybą mažina geriamieji mažai besirezorbuojantys antibiotikai. Antibiotikai slopina ureazę turinčių mikroorganizmų aktyvumą ir taip mažina amoniako gamybą. Neomicino skiriama po 1 -2 g kas 6 val. (4-8 g per parą) 5-14 dienų. Taip pat galima skirti metronidazolio po 250 mg kas 6 val., vankomicino po 1 g kas 12 val., ampicilino po 2-3 g per parą. Gydymo kursas – yra 7-14 dienų. Į veną skiriamos 5 ar 10 proc. gliukozės, fiziologinioirRingeriotirpalų infuzijos. Leidžiamų skysčių kiekis apskaičiuojamas, prie paros šlapimo kiekio pridėjus 1 litrą. Papildomai pridedama 40 proc. gliukozės tirpalo, kad per parą gautų 300 g gliukozės. Išvalomas žarnynas, skiriama osmosinių vidurius paleidžiančių vaistų (magnio sulfato bei fosfato). Geriamojo vandens klizma nėra veiksminga. Atliekamos valomosios klizmos su 300 ml laktuliozės ir 700 ml vandens 3 kartus per dieną. Laktuliozė reguliuoja žarnyno veiklą, parūgština jo turinį, slopina amonio rezorbciją iš žarnyno. Laktuliozė nemetabolizuojama ir nesirezorbuoja viršutinėje plonosios žarnos dalyje; klubinės bei storosios žarnos bakterijos ją skaido į organines rūgštis. Proksimalinėje storosios žarnos dalyje šios rūgštys mažina pH ir kelis kartus padidina išmatų osmotinį slėgį. Slinkdama virškinimo traktu, laktuliozė dėl savo ryškių hidrofilinių savybių sugeria vandenį, todėl padidėja išmatų tūris. Pradžioje skiriama po 30-45 ml laktuliozės sirupo, kol ligonis pradeda viduriuoti. Vėliau dozė sumažinama , kol ligonis ima tuštintis 2-4 kartus per parą minkštomis beformėmis išmatomis. Dažniausiai tai pavyksta vartojant laktuliozės po 30 ml 3 kartus per parą. Hiperamonemijai mažinti skiriama L-ornitino ir L-aspartato (Hepa-Merz), po 5 g vaisto su 250 ml fiziologiniotirpalo lėtai švirkšti į veną (iki 40 g per parą), vėliau skiriama po 3-9 g gerti 3 kartus per parąištirpinus vandenyje ar sultyse. Ornitinaspartatas, suleisas į veną ar išgertas, skatina ir šlapalo, ir gliutamino sintezę bei amonio pasišalinimą. Išsivysčius smegenų edemai, traukuliams į veną leidžiama 20 proc. manitolio tirpalo po 0,5–1g/kg per 5 min., šią dozę galima kartoti kas valandą. Traukulius galima slopinti natrio oksibutiratu, diazepamu, oksazepamu, o nesant pakankamo efekto – tiopentaliu (iki 500 mg). Smegenų hipoksiją mažina deguonis pro kaukę arba hiperbarinė oksigenacija. Ligonio galvūgalį reikia pakelti iki 30° kampo. Kraujo krešėjimą reguliuoti padeda šaldyta plazma, heparinas (po 10 000–20 000 VV) su fibrinogenu.Kraujavimųprofilaktikaiirjųstabdymuigalima skirti etamsilato (Dicynone)skiriama cimetidino į veną, o juos stabdyti galima dicinonu (4–6 ml), fitomenadiono(Vitacon). Svarbu reguliuoti kraujo pH ir elektrolitų balansą. Bakterinės infekcijos profilaktikaibeijosempiriniamgydymuigeriausiaitinka antrosios arba trečiosios kartos cefalosporinai bei vankomicinas. Stambiuose gydymo centruose bandomi įvairūs invaziniai KE gydymo būdai: pakaitiniai kraujo perpylimai, hemodializė, hemosorbcija, ortotopinis kepenų persodinimas.