L. Jančorienė
D. Vėlyvytė
Pastaraisiais metais, labai išaugus turizmo mastams ir plečiantis kelionių geografijai,susiformavo nauja terapinė medicinos šaka – kelionių medicina. Pasaulio turizmo organizacijos duomenimis, 2006 metais tarptautiniais maršrutais keliavo 840 milijonų pasaulio gyventojų: 410 milijonų (51 proc.) keliavo poilsiauti, 131 milijonas (16 proc.) žmonių vyko tarptautiniais maršrutais į verslo keliones, 225 milijonai (27 proc.) žmonių keliavo aplankyti draugų ar giminaičių, likusiųjų 8 proc. keliautojų kelionių tikslai liko neišaiškinti. Prognozuojama, kad 2010 metais tarptautinių kelionių skaičius išaugs 80 proc. Tai reiškia, kad vis daugiau žmonių iš skirtingų kontinentų keliaudami rizikuos užsikrėsti infekcinėmis ligomis ar patirs kitokių pavojų sveikatai dėl neįprastų sąlygų, ekstremalių būklių ar kontaktų su vietine fauna. Pagrindinė kelionių medicinos specialisto užduotis – suteikti informacijos apie sveikatai gresiančius kelionėje pavojus ir duoti patarimų bei informuoti apie profilaktikos priemones, taikomas, norint išvengti minėtų pavojų. 

Vertinant galimą riziką keliautojo sveikatai svarbūs šie veiksniai: kelionės maršrutas, trukmė ir sezonas, kelionės tikslas, gyvenimo sąlygos ir maisto bei vandens kokybė, kelionės pobūdis, keliautojo sveikatos būklė.
Infekcinių ligų paplitimas šalyje, į kurią vykstama, kelionės trukmė, gyvenimo būdas ir keliautojo elgesys labai reikšmingi vertinant riziką sveikatai ir parenkant tinkamą profilaktiką vakcinomis bei vaistais nuo maliarijos.

Rizika užsikrėsti infekcinės ligos sukėlėjais taip pat priklauso nuo vietovės, į kurią vykstama, ir kelionės pobūdžio. Vakcinacija gali apsaugoti tik nuo kai kurių infekcinių ligų, bet nuo daugelio keliautojams ypač pavojingų ligų sukėlėjų specifinės imunoprofilaktikosnėra. Todėl labai svarbios ir nespecifinės profilaktikospriemonės, galinčios sumažinti minėtų ligų riziką. Keliautojams gresiančios užkrečiamosios ligos pagal infekcijos perdavimo būdą skirstomos į grupes:
• Per vandenį ir maistą plintančios infekcijos: keliautojų diarėja, A hepatitas, vidurių šiltinė, cholera.
• Nariuotakojų pernešamos infekcijos: maliarija, japoniškasis encefalitas, geltonasis drugys, Dengės karštligė, Čikungunija karštligė, erkinis encefalitas.
• Zoonozės: pasiutligė, tuliaremija, bruceliozė, leptospirozė, virusinės hemoraginės karštligės.
• Lytiniu keliu perduodamos infekcijos: B hepatitas, ŽIV infekcija, sifilis.
• Kraujo keliu perduodamos infekcijos (per tiesioginį kontaktą su infekuotu krauju ar kitais organizmo skysčiais): B ir C hepatitai, ŽIV infekcija, maliarija.
• Oro lašeliniu keliu perduodamos infekcijos: plaučių tuberkuliozė, tymai, vėjaraupiai, plaučių maras, hemoraginės karštligės su pneumonija, kokliušas, difterija,SŪRS, epideminis parotitas, meningokokinis meningitas, gripas.
• Per dirvožemį perduodamos infekcijos: juodligė, stabligė, parazitinės žarnyno infekcijos, grybelinės infekcijos.
Kai kurios infekcijos gali kelti pavojų gyvybei: tropinė maliarija, geltonasis drugys, visceralinė leišmaniozė, afrikinė tripanosomiazė, virusinės hemoraginės karštligės. Daugelis kitų infekcijų yra gerybinės eigos, pvz., keliautojams labai dažnai pasitaikantys viduriavimai. P. falciparum sukelta maliarija yra dažniausia ir sunkiausia tropinė patologija. Todėl, ruošiantis kelionei į egzotiškus kraštus, reikėtų pasikonsultuoti su kelionių medicinos specialistu dėl galimų pavojų sveikatai ir jų profilaktikos.