Erizipeloidas

D. Vėlyvytė

Infekcinių ligų vadovas

Erizipeloidas (raudonligė, Erysipeloidum, Erysipeloid) – ūminė infekcinė liga, kuria užsikrečiama nuo sergančių gyvūnų (dažniausiai nuo kiaulių) ir kuriai būdingi odos ir sąnarių pažeidimai.
Etiologija. Sukėlėjas – aerobinė gramteigiama, nejudri, sporų nesudaranti lazdelė Erysipelothrix rhusiopathiae, priklausanti Corynebacteriaceae šeimai. Yra du antigeniniai sukėlėjo variantai – E. suis (kiaulių) ir E. murisepticum (pelių). Sukėlėjas labai atsparus aplinkos poveikiui – žuvusio gyvūno liekanose gali išgyventi iki 3–4 mėn.
Epidemiologija. Infekcijos šaltinis ir rezervuaras – įvairūs gyvūnai: kiaulės, avys, galvijai, šunys, vištos, antys, graužikai, žuvys, vėžiai ir kt. Dažniausias infekcijos šaltinis – ūmine raudonlige sergančios kiaulės. Užsikrečiama per sužeistą odą, apdorojant infekuotą mėsą, per kontaktą su sergančiais gyvuliais, rečiau – valgant infekuotą maistą (angininė forma). Žmogus nuo žmogaus neužsikrečia. Dažniausiai serga skerdyklų darbininkai, mėsininkai, žvejai, medžiotojai, virėjai, namų šeimininkės. Dažniausiai ligos atvejai registruojami vasaros–rudens sezonais. Imunitetas persirgus nenuolatinis.
Patogenezė ir patologija. Sukėlėjų patenka per smulkius odos pažeidimus, tada pasireiškia uždegiminiai odos pokyčiai. Gali būti pažeidžiami ir sąnariai. Kai sukėlėjai išplinta limfa ir krauju, susiformuoja antrinių uždegiminių infekcijos židinių endokarde, miokarde, plaučiuose, centrinėje nervų sistemoje, tačiau pūlingų abscesų minėtose vietose nesusidaro. Susirgus endokarditu, suyra širdies vožtuvai.
Klinika. Inkubacijos laikotarpis – 1–7 d. (dažniausiai 2–3 d.).
Klinikinės erizipeloido formos pagal pažeidimo vietą skirstomos į lokalizuotą odos, sąnarių, generalizuotą (sepsinę) ir angininę.
Lokalizuota odos forma. Ši forma dažniausia. Sukėlėjo patekimo vietoje (dažniausiai ant piršto ar kitos plaštakos dalies) atsiranda raudonai violetinė dėmė, šiek tiek šviesesnė centre, aiškiomis ribomis, niežinti, pulsuojamai skausminga. Aplink dėmę oda patinusi. Ant dėmės gali susidaryti pūslelių, kurių turinys esti skaidrus ar hemoraginis. Dėmė greit plečiasi į periferiją (per parą 2–3 cm), apima visą pirštą. Apie 30 proc. ligonių išsivysto regioninis limfangitas ar limfadenitas. Liga trunka 10–12 d. Dėmės vietoje oda pleiskanoja. Ligonį dažnai vargina pažeisto piršto skausmai ir sąnarių sąstingis, tačiau sąnariai nepatinsta. Sisteminiai simptomai, tokie kaip karščiavimas ar šaltkrėtis, yra reti ir vargina tik apie 6 proc. ligonių.
Sąnarių forma. Ji pasireiškia 40 proc. ligonių. Vienu metu su odos pokyčiais patinsta ir pradeda skaudėti sąnariai. Sąnarių (pirštų) pažeidimo požymiai išlieka 3–4 savaites ir gali komplikuotis sąnarių deformacijomis. Maždaug 9 proc. ligonių gali sirgti net 6–12 mėn. (recidyvuojanti eiga). Sergant šia ligos forma karščiavimas dažniausiai subfebrilus, bendri intoksikacijos simptomai nestiprūs.
Generalizuota (sepsinė) forma. Ši ligos forma reta. Tai pirminė infekcija, o ne odos formos infekcijos komplikacija, kilusi sukėlėjui išplitus. Dažniau serga nusilpusio imuniteto asmenys. Susergama staiga, karščiavimo tipas remituojantis ar hektinis, iki 40 0C. Stiprėja bendra intoksikacija, sutrinka sąmonė. Galimas eriteminis ar urtikarinis odos bėrimas. Gali padidėti kepenys ir blužnis, susidaryti daugybiniai antriniai židiniai (endokarditas, miokarditas, meningitas, pneumonija, akių pažeidimai ir kt.). Išsivysčius endokarditui, mirštamumas siekia iki 40 proc. atvejų.
Angininė forma. Susergama valgant infekuotą maistą. Liga prasideda staiga, pakyla temperatūra iki 38–39 0C, krečia šaltis, skauda gerklę. Migdolai, žiočių lankai, gomurys labai paraudę. Galimas eriteminis odos bėrimas.
Diagnostika. Preliminari diagnozė nustatoma, remiantis būdingais klinikiniais ir epidemiologiniais duomenimis. Diagnozę patvirtina pabrinkiminiame skystyje, odos bioptate, atliekant bakterioskopinį (dažant Gramo būdu) ir bakteriologinį tyrimus rasti sukėlėjai.
Lokalizuota odos forma skirtina nuo rožės, landuonies, daugiaformės eksudacinės eritemos. Generalizuota forma skirtina nuo kitos etiologijos sepsio.
Gydymas. Etiotropinis gydymo būdas – į veną skiriama penicilino G nuo 3–6 iki 12 mln. VV (atsižvelgiant į ligos sunkumą) per parą, gydymo kursas 7–10 d. Sergant sepsine forma ir endokarditu, penicilino dozė didinama iki 20 mln. VV per parą per 4–6 kartus, gydoma 4–6 savaites. Jei yra alergija penicilinui, skiriama eritromicino (1,5–2,0 g per parą per os ar į veną, atsižvelgiant į ligos formą) ar kitų makrolidų, ampicilino, cefazolino, klindamicino, imipenemo, chinolonų įprastinėmis dozėmis. E. rhusiopathiae atsparus vankomicinui, sulfanilamidams, aminoglikozidams.
Detoksikuojama į veną lašinant elektrolitų, gliukozės tirpalų. Skiriama antihistamininių vaistų, nespecifinisuždegimo gydymas (ibuprofenu, diklofenaku ir kt.). Jei ligos forma sunki, yra stipri toksikozė, skiriamas trumpas gliukokortikoidų kursas, pradedant nuo 60–90 mg per parą. Skausmas malšinamas nenarkotiniais analgetikais. Sergant artritu dedamos gipsinės langetės sąnariui imobilizuoti. Esant širdies vožtuvų pažeidimui ir deformacijai, indikuotina kardiochirurginė operacija (pažeisti vožtuvai pakeičiami dirbtiniais).
Priešepideminės priemonės ir kontrolė. Svarbi naminių gyvūnų vakcinacija, sergančių gyvūnų nustatymas laiku, izoliacija, gydymas, skerdienos veterinarinė kontrolė, asmeninės higienos normų laikymasis, prižiūrint gyvulius ir gyvulių skerdieną. Specifinės profilaktikosžmonėms nėra. Židinyje priemonių nuo epidemijos nesiimama.