A. Laiškonis
Tai yra sąlyginai patogeninio mikroorganizmo B. cereus sukelta maisto toksinė infekcija ir (ar) lokalinės žaizdų ar sisteminės (vidaus organų) oportunistinės infekcijos.
Etiologija. Sukėlėjai Bacillus cereus (B. cereus) yra Bacillus genties, Bacillaceae šeimos gramteigiamos, sporas sudarančios, aerobinės, judrios lazdelės. Senoje kultūroje jos gali būti gramneigiamos, auga įprastose terpėse. Visos padermės gamina atochromoksidazę, lecitinazę ir želatinazę, stipriai hemolizuojantį ir rezistentišką penicilinui G antigeną. Pirmąją iš šios grupės lazdelių – B. subtilis – 1872 m. atrado Cohnas. 1950 m. Smithas pagal endosporos formas ir morfologines modifikacijas pasiūlė klasifikaciją:I grupė – ovali, nedeformuota endospora (B. anthracis, B. cereus, B. subtilis, B. bodius ir kt.), II grupė – ovali, deformuota endospora (B. polymyxa, B. macerans, B. brevis, B. larvae ir kt.), III grupė – apvali deformuota endospora (B. sphaericus, B. pasteurii, B. pantothenticus). Nors Bacillus gentis yra heterogeniška, tarp įvairių šios genties bacilų esama daug panašumų.
B. cereus antigeninė struktūra ypač sudėtinga. Sporų, somatinių ir plaukelių antigenai naudojami nustatant sukėlėjo tipą. Iš aprašytų 42 plaukelių serovarų 23 susiję su žmogaus patologija. Jis išskiria kelis toksinus – I hemoliziną (citotoksinis ir letalus kardiotoksinis poveikis pelėms), II hemoliziną (poveikis iš viso nenustatytas), enterotoksiną (didina kraujagyslių pralaidumą, būdingas hemolizinis, citotoksinis ir dermatonekrozinis poveikis) ir vėmimą sukeliantį toksiną.
Epidemiologija. Bacillus tipo bakterijos yra plačiai paplitusios gamtoje, jų galima rasti dirvoje, vandenyje, dulkėse, ant augalų ir žmogaus ar gyvūnų išmatose. Iš jų žmogui pavojinga tik B. cereus, dažnai aptinkama patologinėse išskyrose, ir B. anthracis, sukelianti juodligę. Užsikrėsti šiuo sukėlėju galima suvalgius užkrėstos mėsos, daržovių, vaisių, pieno produktų ir kt. arba esant paskatinančių priežasčių – žaizdų, odos įbrėžimų (lokalios formos), taip pat esant imunosupresinei būklei (sergant sisteminėmis infekcinėmis ligomis – endokarditais, septicemijomis, CNS infekcijomis). Suradus B. cereus išmatose, dažnai neaišku, ar užsikrėsta buvo anksčiau, ar išskyros buvo užkrėstos iš aplinkos. B. cereus gali būti kolektyvinių maisto toksinių infekcijų priežastis. Pirmą kartą tokios ligos aprašytos 1950 m. Jos sudaro apie 1 proc. visų maisto toksinių infekcijų Prancūzijoje ir JAV, 3 proc. – Didžiojoje Britanijoje, o kitose šalyse – Vengrijoje, Olandijoje – jų dažnis atitinkamai siekia 15 proc. ir 22 proc. B. cereus gali būti nešiojama nepatiriant simptomų (14–43 proc.).
Klinika. Sukėlėjų patekus per burną su užkrėstais maisto produktais, klinikiniai simptomai pasireiškia dviem sindromais: vėmimu ir gastroenterokolitu. Pirmuoju atveju inkubacijos periodas yra 1–5 val., pykinama, labai gausiai vemiama, skauda pilvą, o trečdalis pacientų viduriuoja. Šio sindromo priežastis yra B. cereus termostabilus vėmimą sukeliantis toksinas. Eiga gerybinė. Suvalgius užkrėsto produkto gastroenterokolitinis sindromas prasideda, praėjus 8–16 val. Būdingas simptominis pilvo skausmas ir labai gausus viduriavimas, bet nekarščiuojama. Kaip ir pirmuoju atveju, ligos eiga gerybinė. Šio sindromo priežastis – B. cereus gaminamas termostabilus enterotoksinas (egzotoksinas), suyrantis verdant ar kepant, bet jo sporos išlieka. Šis sindromas dažniausias, kai suvalgoma atšildytų maisto produktų.
Vietinės B. cereus patologijos išraiška būna imunosupresyviems asmenims arba sukėlėjų patekus į organizmą per medicinines procedūras arba traumas. Sukėlėjo gaminami toksinai – hemolizinas, C fosfolipazė, nekrozuojantis toksinas – sukelia audinių destrukciją, bakterijos dauginasi vietiškai. Taip B. cereus gali plisti ir sukelti operacinio ploto, nudegimų ar trauminių žaizdų infekciją. Vietinės infekcijos išraiška – gangrena, nekrozuojantis fascitas, aprašyta ūminio ir lėtinio osteomielito atvejų. Šio sukėlėjo sukeltos akių infekcijos yra opinis keratitas, oftalmitasirpanoftalmitas,atsirandantyspotraumų. Aprašyta akių infekcijos atvejų nuo užkrėstų kontaktinių lęšių. Akių infekcija labai sunki, dažnai reikia pašalinti akį.
Sisteminės B. cereus išraiškos – endokarditai, septicemija ir CNS infekcinės ligos (meningitas ar encefalitai). Išprovokuojantys faktoriai yra imunosupresinės būklės (vėžys, limfoma, leukemija, kaulų čiulpų aplazija, organų transplantacija), vartojami intraveniniai narkotikai, svetimkūnis organizme (inkstų dializės kateteriai). Tai retos, bet gyvybiškai labai svarbios B. cereus sukeltos patologijos išraiškos. Kartais būna plaučių uždegimas, pleuritas, plaučių abscesas, bet jų eiga dažniausiai palanki.
Diagnostika. Diagnozę patvirtina epidemiologinė anamnezė, klinikinis vaizdas ir laboratorinių tyrimų rezultatai. Atlikus bakteriologinį išmatų tyrimą ir nustačius toksinus išmatose, identifikavusvėmimąsukeliantįtoksiną, patvirtinama ligos sukėlėjo hipotezė. Gastroenterokolitinis sindromas diferencijuotinas nuo kitų sąlyginai patogeniškų mikroorganizmų sukeltų maisto toksinių infekcijų. Lokalios B. cereus infekcijos buvimą patvirtina bakteriologinio žaizdų išskyrų tyrimo rezultatai, o įtarus sisteminę infekciją – kraujo pasėlis. Turi būti įvertinta, ar bakteriologiniai mėginiai nėra užteršti iš oro patekusiais mikroorganizmais.
Gydymas. Esant vietinei B. cereus infekcijai, žaizdą būtina sutvarkyti chirurginiu būdu ir ją drenuoti. Kartu skiriamos įprastos dozės antibiotikų – vankomicino arba klindamicino – su aminoglikozidu (arba be jo). Alternatyvūs vaistai: fluorchinolonaiarbaimipenemas. Esant akių infekcijai, rekomenduojama skirti imipenemo. Sergant endoftalmitu, skiriama klindamicino arba vankomicino. Vėmimas ir gastroenterokolitinis sindromas gydomi simptomiškai.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. B. cereus sukeltų maisto toksinių infekcijų profilaktika yrabendra sanitarinė maisto produktų priežiūra ir kontrolė,hospitalinėšios infekcijos profilaktika yra bendroshos pitalinės infekcijos priežiūros principai.