M. V. Bareišienė

Infekcinių ligų vadovas

Spiriliozė (sodoku liga) ir streptobaciliozė (Sodocu, žiurkių įkandimo liga, streptobaciliozė, karštinė dėl žiurkių įkandimo) – dvi panašios pagal klinikinius reiškinius spirochetozės, sukeliamos skirtingų spirochetų – spirilių (Spirillum minus) ir streptobacilų (Streptobacillus moniliformis). Abiem atvejais po žiurkių įkandimų pasireiškia panašūs klinikiniai simptomai: pirminis afektas įkandimo vietoje, besikartojantys karščiavimo priepuoliai, raumenų skausmas, dažnas makulinis-papulinis bėrimas.
Etiologija. Sukėlėjai – Spirochetaceae šeimai priklausančios gramneigiamos bakterijos – spirilės (Spirillum minus) ir streptobacilės Streptobacillus moniliformis.
Epidemiologija. Sodoku yra išplitusi visuose žemynuose. Šios infekcijos paplitimo arealas yra tiesiogiai susijęs su žiurkių paplitimu. Ligos atvejų dažniau nustatoma Azijos ir Afrikos šalyse. Pagrindinis infekcijos šaltinis žmogui – žiurkės. Žiurkių populiacijoje spirilių paplitimas gali siekti 10–25 proc. Sukėlėjų žiurkių organizmuose randama kraujyje, burnos gleivinėje, įvairiuose audiniuose ir organuose. Epidemiologiniu aspektu svarbiausia, kai spirilių yra seilėse, nes sukėlėjų perduodama žmogui įkandus arba seilių pakliuvus ant pažeistos odos. Aprašyta žmonių užsikrėtimo atvejų nuo pelių, šunų, kačių, voverių ir kt. Sergantys sodoku gyvūnai labiau linkę kandžiotis, todėl infekcija tarp jų dažniausiai perduodama per įkandimus. Gyvūnai vienas kitam infekciją gali perduoti su pienu arba per placentą. Sergantis žmogus aplinkiniams nepavojingas. Didžiausios rizikos susirgti sodoku grupei priklauso žmonės, kurių aplinkoje yra daug žiurkių. Ši infekcija dažnesnė medžiotojų grupėje.
Patogenezė ir patologija. Pro pažeistą odą (įkandus žiurkei) į organizmą patekę sukėlėjai plinta limfos keliais ir sukelia limfangitus ir limfadenitus. Sukėlėjų patekimo vietoje susidaro pirminis afektas. Paskui sukėlėjų patenka į kraują, hematogeniniu keliu jie nunešami į retikuloendotelinę sistemą, ten fiksuojasiirsukeliapakartotinę infekcinio proceso generalizaciją (pakartotini ligos priepuoliai).
Klinika. Inkubacijos laikotarpis – 10–14 d., retais atvejais – 36 d. (sukėlėjas spirilė) ar nuo 1–3 d. (dažniausiai) iki 3 sav. (sukėlėjas streptobacilė). Per inkubacijos laikotarpį žiurkės įkandimo žaizdelė gali užgyti. Jei ligą sukelia S. minus, ligos pradžioje vienu metu pasireiškia ir intoksikacijos reiškiniai, ir susiformuoja pirminis afektas įkandimo vietoje: iš pradžių standus skausmingas infiltratas,kuriopaviršiuje susidaro pūslė, vėliau – žaizda. Vystosi limfangitas ir regioninis limfadenitas. Ligonį krečia šaltis, pakyla kūno temperatūra iki 39–40 ºC, skauda raumenis, būdinga adinamija. Karščiuojama 5–7 d., paskui krizės būdu temperatūra sumažėja, ligoniui gausiai prakaituojant. Po 3–7 d. karščiavimo priepuolis vėl pasikartoja. Priepuolių skaičius (be etiotropinio gydymo) – 3–20 ir daugiau, liga gali užsitęsti iki kelių mėnesių. Dažnai po antro–trečio priepuolio visą kūną, ypač gausiai apie pirminį afektą, išberia makuliniai-papuliniai, urtikariniai ar į raudonukę panašūs bėrimai. Per priepuolius ligonius vargina stiprūs raumenų ir sąnarių skausmai, neuralgijos, kartais parestezijos. Kraujyje – anemija, limfocitozė, eozinofilija.
Jei ligą sukelia streptobacilė, klinika būna kiek kitokia. Dažniausiai trumpas (1–3 d.) inkubacinis laikotarpis, liga prasideda ūmiai, temperatūra kyla, būdingas šaltkrėtis, atsiranda galvos ir raumenų skausmai, bendras silpnumas. Žiurkės įkandimo vietoje pokyčių paprastai nebūna, kartais ji nedaug patinsta ir išsivysto regioninis limfadenitas. Labai dažnai (75 proc. atvejų) ir gana anksti (1–3 ligos dieną) atsiranda makulinių bėrimų, daugiausia ant galūnių, apima delnus ir padus. Bėrimo elementai įvairūs: dėmės, petechijos, pustulės, neretai nieži odą. Maždaug pusei ligonių vystosi stambiųjų sąnarių artritai ar artralgijos. Gali išsivystyti endokarditai. Karščiavimo priepuolių mažiau negu sergant spirilių sukelta liga.
Ligos komplikacijos – smegenų abscesai, minkštųjų audinių abscesai.
Diagnostika. Diagnozuojant ligą svarbi anamnezė (žiurkės įkandimas), klinikiniai simptomai (pirminis afektas, regioninis limfadenitas, ligos recidyvai, bėrimai ir kt.).
Sukėlėjų ieškoma mikroskopuojant tepinėlius ir tiriant storą lašą (kraujyje ir pirminio afekto medžiagoje). Nuo 6–8 ligos dienos galima atlikti lizės ir agliutinacijos reakcijas kraujo serume, biologinį mėginį su baltosiomis pelytėmis ar jūrų kiaulytėmis jas užkrečiant, per pilvaplėvės ertmę suleidus ligonio kraujo. Po 5–15 d. sukėlėjų galima rasti mikroskopuojant tamsiame lauke gyvūnėlio kraują ar pilvaplėvės ertmės skystį.
Skirtina nuo kačių įdrėskimo ligos. Kol nebuvo etiotropinio gydymo, letalumas siekė 6–10 proc. Gydant antibiotikais prognozė palanki.
Gydymas. Spirilės jautrios penicilinų ir tetraciklinų grupės antibiotikams, streptobacilės – penicilinui, streptomicinui, tetraciklinui.
Penicilino G skiriama į veną po 1–2 mln. VV kas 4–6 val. 7–10 dienų, išsivysčius komplikacijai – endokarditui – iki 16–20 mln. VV per parą. Galima skirti po 875 mg amoksicilino ir 125 mg klavulano rūgšties kas 12 val.  Jei yra alergija penicilino grupės preparatams, skiriama gerti doksiciklino po 100 mg 2 kartus per parą 7–14 dienų arba eritromicino gerti ar į veną po 0,5 g 4 kartus per parą 5–7 dienas.
Priemonės nuo epidemijos ir profilaktika.Pagrindinė profilaktikospriemonė–deratizacija (žiurkių naikinimas) gyvenamosiose patalpose, sandėliuose, gamybinėse patalpose ir kt., taip pat gyventojų mokymas.