A.Laiškonis

Venesuelos arklių encefalomielitas (Venezuelan equine encephalitis) yra ūminė transmisinė antropozoonozinė liga, kuriai būdingas karščiavimas, bendras intoksikacijos sindromas ir centrinės nervų sistemos pažeidimo požymiai, kartais – židininis plaučių uždegimas.

Etiologija. Sukėlėjas – Togaviridae šeimos Alphavirus genties viengrandę RNR turintis virusas. Virusas apvalus, apie 60 nm skersmens, žinomi 4 potipiai paplitę skirtingose vietovėse.
Virusas jautrus chloroformui, etilo ir butilo spiritui, fenoliui. Žūsta per 3 min. 80 ºC temperatūroje. Jam labai imlūs naminiai gyvuliai (arkliai, asilai, katės, šunys), beždžionės ir žmonės. Pirmą kartą išskirtas 1936 m. iš arklio smegenų, kai buvo kilęs sunkaus encefalomielito protrūkis Venesueloje.

Epidemiologija. Infekcijos šaltinis ir gamtinis viruso rezervuaras – smulkūs miško graužikai, lapės, šikšnosparniai, beždžionės. Iš pradžių virusų buvo išskirta iš sergančių arklių ir žinduolių. Virusas sukelia didžiules epizootijas tarp arklių. Pirmieji žmonių ligos atvejai buvo nustatyti 1944 m. Trinidade. 1979 m. žmonių ligos atvejų užregistruota Centrinėje Amerikoje, Meksikoje ir Teksaso valstijoje, JAV. Vėliau šios infekcijos atvejų nustatyta ir kitose Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse (Venesueloje, Kolumbijoje, Ekvadore, Panamoje, Gvianoje, Gvatemaloje, Brazilijoje, Argentinoje, Peru ir t. t.). Kiekvienas viruso potipis turi savo pernešėją. Tai gali būti Culex, Aedes, Mansonia, Psorophora uodai. Aprašyta laboratorinio užsikrėtimo atvejų, kai sukėlėjų pateko į plaučius per viruso kultūros aerozolį.
Patogenezė ir patologija. Virusų į organizmą patenka per pažeistą odą (įkandus uodui) ar kvėpavimo takus. Jų patenka į limfą, vėliau į kraują, pasiekiamos nervų sistemos ląstelės ir prasideda degeneraciniai jų pokyčiai. Kartu pažeidžiami ir kiti organai, labai dažnai – kepenys. CNS morfologiniai pakenkimai nėra specifiniai,atitinkaencefalito metu nustatomus morfologinius pakenkimus.
Klinika. Inkubacijos periodas – nuo 2 iki 5 dienų, paskui pasireiškia karščiavimas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Dažnai liga praeina kaip neaiškios kilmės karščiavimas, bet kartais pasireiškia meningito ar meningoencefalito klinika, vėliau koma ir mirtis. Galima dvibangė karščiavimo eiga. Letalumas – apie 0,5 proc., daugiausia miršta vaikai. Sveikimo laikotarpis labai ilgas, kartais iki 3 mėn.

Diagnostika. Ligos diagnozė nustatoma pagal kliniką, laboratorinius tyrimus (leukopenija, aneozinofilija,monocitozė),išskyrusvirusųiškraujo,likvoroarnosiaryklėssekreto ir pagal serologinius tyrimus. Ūmioje ligos fazėje teigiamas biologinis mėginys (galima krauju, smegenų skysčiu ar nosiaryklės nuoplovomis užkrėsti baltąsias pelytes (į odą ar smegenis) ir, joms kritus, ieškoti virusų jų smegenyse).
Venesuelos arklių encefalomielitas diferencijuojamas nuo kitų arbovirusinių ligų, pasireiškiančių karščiavimu ir smegenų pažeidimo požymiais.

Gydymas. Skiriamas patogenezinis gydymas. Rekomenduojama kuo anksčiau sušvirkšti specifinioimunoglobulino.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Endeminiuose rajonuose žmonės ir gyvuliai vakcinuojami, vakcinos nelabai efektyvios. Uodai naikinami įvairiais repelentais.