A. Marcinkutė

Askaridozė, arba askariozė (Ascariasis), yra žmonių geohelmintozė, sukelta apvaliųjų kirmėlių Ascaris lumbricoides, pasireiškianti simptomais: bendru negalavimu, nedideliu karščiavimu, kartais alergijos reiškiniais, ar besimptomė. Askaridozė yra seniausiai žinoma helmintozė, aprašyta Linėjaus 1758 m.
Etiologija. Ascaris lumbricoides yra didelis (20–30 cm ilgio) apvalus žarnyno kirminas, kurio vystymosi ciklas sudėtinis. Patelės, parazituodamos žarnyne, padeda iki 200 000 kiaušinių per dieną. Kiaušiniai pradeda šalintis su išmatomis 60–75 dieną ir subręsta dirvožemyje, esant šiltam ir drėgnam klimatui per 2 sav. Suaugusios kirmėlės žarnyne gali išgyventi iki 12–24 mėn. Askaridžių kiaušiniai aplinkoje išbūna gyvybingi apie 3 metus.
Epidemiologija. Invazijos šaltinis yra askaridoze sergantis žmogus, kurio plonojoje žarnoje parazituoja askaridės. Iš ten jų nesubrendę kiaušiniai patenka į aplinką. Askaridozė yra paplitusi menkos sanitarijos vietovėse, kur žmogaus išmatos naudojamos kaip dirvožemio trąšos. Tarp gyvulių šios parazitozės rezervuaras nežinomas, tačiau identiškos kiaulių askaridės gali užkrėsti ir žmones.
Užsikrečiama per dirvožemiu užterštas rankas, vartojant užterštus maisto produktus, dažniausiai žalias daržoves ir uogas (braškes), laistomas srutomis, geriant užterštą vandenį. Užsikrečiama prarijus subrendusių kiaušinių. Askaridės parazituoja plonojoje tuščiojoje žarnoje. Žmogus nuo žmogaus tiesiogiai askaridoze neužsikrečia, kaip ir neužsikrečia kontaktuodamas su šviežiomis išmatomis.
Tai labiausiai pasaulyje paplitusi parazitozė. Askaridoze pasaulyje yra užsikrėtę 1,4 milijardo žmonių, dauguma iš jų Azijoje, Afrikoje į pietus nuo Sacharos ir Lotynų Amerikoje. Afrikoje invazijos paplitimas siekia 15-27 proc. Invazija ypač paplitusi tarp 2–3 m. vaikų. Nustatyta, kad askaridozė ekonomiškai besivystančiose šalyse lemia baltymų nepakankamumą organizme, nes vaikai, kuriems diagnozuojama sunki invazija (13–40 kirmėlių), netenka 4 g baltymų per dieną iš 35–50 g suvartotų baltymų. Esant askaridozei gali išsivystyti vitaminų A ir D trūkumas, ypač vaikams endeminiuose kraštuose.
Patogenezė ir patologija. Subrendusiam kiaušiniui patekus į skrandį, išsilaisvinusi lervutė iš plonojo žarnyno prasiskverbia per sienelę, venomis nukeliauja iki plaučių alveolių ir taip pereina į audininę migracijos stadiją. Plaučiuose lervutės sukelia kosulį, atryjamos atgal į žarnyną ir plonojoje žarnoje subręsta iki suaugusių kirmėlių. Žarnyno gleivinėje, lervų prasiskverbimo vietose, pastebimos mikrohemoragijos. Ne visos lervos pasiekia plaučius ar kepenis, dalis jų žūsta, lieka pačioje gleivinėje ir sukelia stiprias granulomines reakcijas. Lervų migracija gali vykti ne tik į plaučius ir kepenis, bet ir į inkstus, širdį, netgi smegenis. Čia lervos žūsta, aplink susiformuoja granulomos. Aplink plaučių kapiliarus ir alveoles susikaupia lervas supančių eozinofilų,neutrofilų.Lervųinvazijakraujyjesukeliadidelęeozinofiliją,alerginesdilgėlinėstipo reakcijas.
Klinika. Visas gyvybinis ciklas tęsiasi 4–8 sav. Skiriama lervų migracijos (7–15 d. po užsikrėtimo) ir žarnų askaridozės stadijos. Užsikrėtus askaridžių kiaušiniais, lervos migruoja į plaučius ir sukelia pneumonitą, vadinamą Löffleriosindromu,kuriambūdingaskosulys su skrepliais, dusulys, karščiavimas, dilgėlinis bėrimas, didelė eozinofilija.
Užsikrėtus tik keletu askaridžių kiaušinių, klinikinių simptomų gali ir neatsirasti, tačiau ir vienintelė askaridė žarnyne gali būti pavojinga, jei patenka į tulžies latakus, kepenis, apendiksą ir jei sukelia dalinės ar visiškos obstrukcijos reiškinius. Kadangi askaridės kūnas tamprus ir lankstus, ji gali sukelti žarnos perforaciją bei peritonitą. Gausios invazijos metu ligonį kartais pykina, pasireiškia seilėtekis, neramus miegas, rečiau – traukuliai ar žarnų nepraeinamumas.
Diagnostika. Askaridozė diagnozuojama suradus išmatų koncentruotuose arba natyviniuose preparatuose apvaisintų arba neapvaisintų kiaušinių. Savaiminis kirmino pasišalinimas iš žarnyno patvirtina diagnozę. Kadangi askaridės yra didžiausios žmogaus apvaliosios kirmėlės, išsiskyrusios su išmatomis jos gali išgąsdinti ir sukelti parazitofobijos reiškinius. Askaridžių kiaušinius gali simuliuoti žiedadulkės, grybų sporos. Parazito kiaušinių išmatose gali nebūti, kai askaridės pasenusios arba yra likę vien patinai.
Askaridozė gali būti diagnozuojama rentgenologinio tyrimo metu aptikus kirmėlių žarnyne, cholangiogramose pastebėjus jų biliariniame medyje. Lervų migracijos stadija diagnozuojama rentgenologiškai radus lervų ir eozinofiliniųinfiltratųplaučiuose.
Gydymas. Kiekvienas ligonis, kuriam diagnozuota askaridozė, kad ir nesukelianti simptomų, turi būti gydomas, siekiant išvengti biliarinės migracijos ir žarnų perforacijos. Esant simptomų gydymas labai efektyvus. Pirmiausia pasirenkamas vaistas yra mebendazolis. Jo skiriama gerti po 100 mg kas 12 val. 3 dienas. Taip pat galima skirti vienkartinę 400 mg albendazolio dozę. Alternatyvūs vaistai: pirantelio pamoato vienkartinė 11 mg/kg per parą dozė (maksimali paros dozė 1 g); ivermektino vienkartinė 12 mg dozė. Kartais kirminas šalintinas per endoskopinį tyrimą. Diagnozavus mišrią invaziją, askaridžių dehelmintizacija turi būti atlikta pirmiau, kad būtų išvengta kirmėlių migracijos ir galimos žarnų perforacijos. Po gydymo išmatų tyrimai kartojami po 2 sav., gydymas kartojamas radus kiaušinių. Sergant askaridoze, būtina dehelmintizuoti visus su ligoniu kartu gyvenančius asmenis profilaktiškai.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Visuomenės švietimas, sanitarijos tobulinimas, ypač žmonių fekalijų dezinfekavimas ir masinis dehelmintizavimas endeminiuose ir hiperendeminiuose regionuose yra labai svarbūs kontroliuojant askaridozės paplitimą. Asmens higiena, rankų plovimas ir daržovių bei vaisių plovimas tekančiu vandeniu padeda išvengti askaridinės invazijos.