J. Ūsaitis
A. Ambrozaitis

Hepatitas D, arba delta hepatitas (Hepatitis D, Delta hepatitis), – tai ūminis hepatito D viruso (HDV) sukeltas kepenų nekrozinis uždegimas, pasireiškiantis gelta ir (arba) aminotransferazių aktyvumo padidėjimu, ir hepatito D viruso antikūnų (anti-HD), hepatito D viruso M klasės antikūnų (anti-HDV IgM ir (arba) hepatito D ribonukleino rūgšties (HDV RNR) susidarymu kraujo serume. Hepatitas D nėra savarankiškas, t. y. gali pasireikšti tik kartu su HBV infekcija ir pasunkinti jos eigą. Kartu su HBs Ag sukelia mišrias infekcijas (koinfekciją arba superinfekciją).

Etiologija. HDV atrastas M. Rizzetto 1977 m. Jis priklauso Deltavirus genčiai. Tai palydovinis, defektyvus virusas, kurio genomą sudaro vienguba RNR vija, o išorinį dangalą – HBs Ag. Viriono dydis – 36 nm. Be HBs Ag negali patekti į hepatocitą ir ten daugintis. Žinomi 3 genotipai (I, II, III).

Epidemiologija. Infekcijos šaltiniai – ligoniai, sergantys išreikštomis ar simptomais nepasireiškiančiomis ligos formomis. Užsikrėtimo būdai – kaip ir HBV. Svarbus užkrato rezervuaras narkomanai, hemofilijasergantysligoniaiirkitirizikosgrupiųpacientai, dažnai be simptomų nešiojantys HBs Ag. Pastebimas HD endemiškumas Pietų Italijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje, Ramiojo vandenyno salose, kur HB ir HD asociacijos sudaro net 20–60 proc. atvejų. Mūsų zonoje pasitaiko tik pavieniams pacientams. Apsikrėsti HDV galima kartu su HBV (koinfekcija) arba jau esant HBV (superinfekcija). Imlumas – kaip ir HBV infekcijos metu..

Patogenezė. Manoma, kad HDV yra citopatinio poveikio virusas. Be uždegimo požymių kepenų skiltelių periportinėse zonose, HDV superinfekcija sukelia laiptinę hepatocitų nekrozę, acidofiliniųkūneliųsusidarymą,riebalųinfiltraciją.HBVreplikacijaslopinama, hepatocituose gali išnykti HBc Ag, o serume sumažėti HBs Ag. Vis dėl to liga pasunkėja. Asocijuota HBV ir HDV infekcija dažniau sukelia sunkias ligos formas, skatina lėtinį hepatitą bei ankstyvą kepenų cirozę.
Klinika. Inkubacijos periodas koinfekcijos atveju 6 sav.–6 mėn., o superinfekcijos – nuo 2 iki 8 sav. Prodromo bei geltos periodo simptomai iš esmės nesiskiria nuo tik HB infekcijos, tik stipresnė intoksikacija, dažnesnis patinimų-ascito sindromas ir „žaibinės“ ligos formos (10–20 proc.). Esant koinfekcijai galima dvibangė ligos eiga su 2–5 sav. intervalu. Superinfekcija pasireiškia ūminio hepatito epizodu, bet dažnai (20–60 proc.) jis tampa lėtinis ir per 2–6 m. pereina į kepenų cirozę.

Diagnostika. HDV infekciją įtarti padeda nepalankūs hepatito požymiai, ligos paūmėjimai, buvusi HBV infekcija. Diagnozę patvirtina specifiniaiimunologiniai žymenys – anti-HD (bendrieji), o ypač anti-HDV IgM. Svarbūs ir HBV žymenys – HBs Ag ir anti-HBc IgM. Esant galimybei, tikslinga ištirti ir HDV RNR kraujo serume. Esant HBV ir HDV koinfekcijai, nustatomi anti-HD, anti-HDV IgM maži titrai, HBs Ag, anti-HBc IgM, Hbe Ag. Išsivysčius ūminei HDV superinfekcijai, nustatomi dideli anti-HD ir anti-HDV IgM titrai ir jie išlieka ilgai, taip pat randamas HBs Ag, bet nebūna anti-HBc IgM.

Priešepideminės priemonės ir profilaktika.Ji tokia pat, kaip ir esant HB. Vakcinacija nuo HB yra efektyvi HDV infekcijos kontrolės priemonė. Tačiau HB vakcina ir specifinisHBimunoglobulinasnegaliužkirsti kelio HBs Ag nešiotojams užsikrėsti HDV. Kad išvengtų HDV superinfekcijos, HBs Ag nešiotojai turi turi vengti parenteriniu ir kitų procedūrų, kurių metu pažeidžiamas odos ar gleivnių vientisumas. Jei būtina perpilti kraujo, donorų turėtų būti kuo mažiau. HBs Ag nešiotojus, kuriems atliekama hemodializė, rekomenduojama ištirti dėl HDV. Asmenims, infekuotiems HDV, hemodializė turi būti atliekama atskirai nuo asmenų, seronegatyvių HDV infekcijai.