D. Vėlyvytė

Infekcinių ligų vadovas

Erlichiozė (Ehrlichiosis, monocytic ir granulocytic) yra zoonozėms priskiriama ūminė infekcinė liga, kuriai būdingas karščiavimas, bendra intoksikacija, galvos skausmas, raumenų ir sąnarių skausmai, rečiau – bėrimas.
Istoriniai faktai. Erkių pernešama erlichiozė veterinarinėje medicinoje nustatyta 1910 m., tiriant vilkų anaplazmozę. Riketsijas, priklausančias Ehrlichia genčiai, Tunise 1935 m. aprašė Donatienas ir Lestoquardas, jas išskyrę iš šunų organizmo. Ilgą laiką riketsijos buvo laikomos patogeniškomis tik šunims, stambiems ir smulkiems raguočiams, bet 1986 m. JAV šių sukėlėjų buvo išskirta iš žmonių organizmų ir taip įrodytas patogeniškumas ir žmonėms.
Etiologija. Riketsija yra įvairių formų gramneigiama, viduląstelinė bakterija, priklausanti Rickettsiaceae šeimai, Ehrlichia genčiai. Žmogui patogeniškos 3 rūšys: E. sennetsu, E. chaffeensis, parazituojančios žmogaus monocituose ir makrofaguose ir priklausančios Ehrlichia genčiai (žmonių monocitinė erlichiozė), ir Anaplasma (Ehrlichia) phagocytophilum, kurios yra granulocitų erlichiozės sukėlėjos, priklausančios Anaplasma genčiai. Todėl ši erlichiozė dabar vadinama anaplazmoze. Kitos erlichijos – E. canis, E. muris, E. equi – yra gyvulių parazitai.
Epidemiologija. Infekcijos šaltinis – graužikai, elniai, šunys. Užkratą perneša Amblyomma americanum (pagrindinis E. chaffeensis pernešėjas JAV), Ixodes scapularis (dammini) (pagrindinis Anaplasma phagocytophilum (E. phagocytophila) pernešėjas) ir Ixodes ricinus erkės. Užkratą perduoda įsisiurbusi erkė. Ixodes scapularis (dammini) vienu metu gali būti užsikrėtusi Anaplasma phagocytophilum (E. phagocytophila) ir Borrelia burgdorferi. Persirgus susidaro ilgalaikis imunitetas.
2003 m. Lietuvoje pirmą kartą nustatyta Ehrlichia Ixodes ricinus erkėse. Sukėlėjų rasta Ignalinos, Kauno, Prienų, Šiaulių, Mažeikių, Klaipėdos ir Utenos rajonuose.Epidemiologinių tyrimų rezultatai patvirtino prielaidą, kad erlichiozė gali būti paplitusi tarp mūsų šalies gyventojų.
Patogenezė ir patologija. Sukėlėjai, patekę erkės įkandimo vietoje pro odą, su limfa keliauja į kraują. Erlichijos dauginasi kraujagyslių endotelio ląstelėse, monocituose. Infekcinės granulomų gali susidaryti odoje, kepenyse, centrinėje nervų sistemoje, kaulų čiulpuose. Persirgus ilgai išlieka specifiniaiantikūnai. Susiformuoja nuolatinis imunitetas. Pakartotinų susirgimų nestebėta. Neatmetama ir ilgalaikio erlichijų buvimo organizme bei lėtinės ligos eigos galimybė.
Klinika. Inkubacijos periodas – 1–3 savaitės po erkės įkandimo. Dažnos simptomais nepasireiškiančios formos (2/3 atvejų). Liga prasideda staiga: febriliai karščiuojama, krečia šaltis, skauda galvą, raumenis ir sąnarius, nėra apetito, pykina, vemiama, atsiranda veido hiperemija, sklerų kraujagyslinė injekcija. Rečiau pasitaiko odos makulopapulinis ar eriteminis bėrimas (36 proc. atvejų esant monocitinei erlichiozei ir tik 2 proc. atvejų sergant granuliocitine erlichioze), kosulys, faringitas, pilvo skausmas, viduriavimas, limfadenitas. Infekcijos patekimo vietoje gali susidaryti vezikulė, iš kurios vėliau susiformuoja nedidelė opelė, pasidengusi tamsiu šašu. Gali padidėti kepenys ir blužnis. Sunkiais atvejais vystosi kvėpavimo, inkstų nepakankamumas, gali būti centrinės nervų sistemos pažeidimo požymių (20–25 proc. atvejų), traukuliai, vėliau – koma. Negydant simptomai gali išlikti nuo 3 iki 11 savaičių. Mirštamumas nuo E. chaffeensis sukeltos ligos – 2–5 proc., o nuo Anaplasma phagocytophilum – 7–10 proc.
Diagnostika. Diagnozė nustatoma, remiantis klinikiniais ir epidemiologiniais (erkės įkandimas, šunų erlichiozės atvejai regione, kuriame ligonis gyvena, ir kt.) duomenimis. Labai svarbus periferinio kraujo tyrimas – dažnai nustatoma leukopenija, anemija, trombocitopenija. Sergant granulocitine erlichioze, leukocituose 80 proc. atvejų aptinkamas darinys (morula), kuris išryškėja kraujo tepinėlį specialiai paruošus Wrighto būdu. Diagnozę patvirtina porinių kraujo serumų teigiamos serologinės netiesioginės IFR (kartotinai tiriant, antikūnų titras didėja) ar teigiamos ELISA (antikūnų titras didėja) reakcijos. Galima atlikti PGR, indikuojant sukėlėjų nukleorūgštis (DNR) tiriamojoje medžiagoje (kraujyje, likvore). Kraujyje gali būti padidėjęs aminotransferazių, šarminės fosfatazės aktyvumas.
Liga skirtina nuo kitų riketsiozių, Laimo ligos, tuliaremijos.
Gydymas. Etiotropinis gydymo būdas – skiriama gerti doksiciklino po 100 mg 2 kartus per parą 7–14 dienų. Sunkiais atvejais doksiciklino galima švirkšti į veną. Jei negalima skirti doksiciklino, skiriamas alternatyvus gydymas tetraciklinu – po 500 mg 4 kartus per parą 7–14 dienų (25–50 mg/kg per parą dozę suvartojant per 4 kartus).
Detoksikuojama į veną lašinant elektrolitų, gliukozės tirpalų. Skiriama nesteroidinių vaistų nuo uždegimo. Sunkiais atvejais skiriama hemotransfuzijų. Skausmas malšinamas nenarkotiniais analgetikais.
Priešepilepsinės priemonės ir kontrolė. Specifinės profilaktikosnėra.
Nuo sukėlėjus pernešančias erkių naudojami atbaidantys tepalai – repelentai (pvz.,„Autan“) ir insekticidai (pvz., permetrinas). Repelentais apruošiamos atviros žmogaus kūno vietos (veidas, kaklas, rankos). Repelentais galima impregnuoti ir gamtoje dėvimus drabužius. Visi repelentai veikia trumpai. Einant į mišką, reikėtų apsivilkti šviesiais drabužiais. Viršutiniai drabužiai turėtų būti ilgomis rankovėmis ir gerai prie riešų priglundančiais rankogaliais. Kelnių klešnių apačia taip pat turėtų būti gerai prigludusi prie kūno. Dirbant arba lankantis miškuose rekomenduojama kas 3–4 val. apžiūrėti kūną, ar nėra įsisiurbusių erkių. Prisisiurbusios erkės turi būti kuo greičiau ištrauktos.
Žmogus nuo žmogaus neužsikrečia, todėl epidemiologiniu požiūriu nėra pavojingas.