A. Marcinkutė

Balantidiazė (Balantidiasis) – tai blakstienuotojo pirmuonies Balantidium coli sukelta žarnyno infekcija, pasireiškianti nuolat pasikartojančio viduriavimo epizodais, neretai išsivysto opinis arba balantidinis kolitas. Galimos sunkios komplikacijos.
Etiologija. Balantidium coli (B. coli) yra paplitęs kiaulių, avių, arklių, šunų, kačių, beždžionių, šernų parazitas. Sukėlėjas yra stambiausias žmonių parazitinis pirmuonis. B. coli gali sudaryti dvi morfologiškai skirtingas formas: trofozoitus ir cistas. Trofozoitai yra vegetacinė arba audininė parazito forma, gaminanti hialuronidazę ir sukelianti gleivinėje opas. Trofozoitai yra ovalūs 30–200 μm ilgio ir 40–60 μm pločio, cistos irgi yra ovoidinės 40–60 μm dydžio. Vegetacinės formos yra jautrios išorinės aplinkos poveikiui ir aplinkoje neišgyvena, o cistos, išsiskyrusios su išmatomis, išbūna gyvybingos keletą savaičių.
Epidemiologija. Infekcijos šaltinis – aplinkoje esančios cistos ir infekuotos kiaulės, išskiriančios cistas į aplinką. Pagrindinis užsikrėtimo kelias – fekalinis-oralinis per tiesioginį kontaktą nuo rankų, apterštų kiaulių išmatomis. Infekcija gali išplisti ir per kiaulių išmatomis užterštą vandenį, maisto produktus. Pagrindinis balantidijų rezervuaras – kiaulės. Užsikrėtusios kiaulės yra sveikos balantidijų nešiotojos, į aplinką išskiriančios balantidijų vegetacines formas ir cistas. Serga ir gaišta nuo šios ligos tik maži paršiukai. Kiaulės užsikrečia per užterštą pašarą ar vandenį, prarydamos balantidijų cistų. Lietuvoje yra apie 70–90 proc. užsikrėtusiųjų kiaulių. Žmonių infekcijos labai retos, dažnesnės tropiniuose ir subtropiniuose kraštuose. Lietuvoje registruojami pavieniai šios ligos atvejai.
Balantidiaze dažniausiai serga vyresni kaimo gyventojai, kontaktuojantys su cistomis užteršta aplinka arba prižiūrintys kiaules. Dauguma užsikrėtusiųjų – simptomų nejuntantys cistų nešiotojai. Infekcijos protrūkių užregistruota senelių pensionatuose. Infekcija yra globali, tačiau labiausiai paplitusi Naujojoje Gvinėjoje, Venesueloje, Brazilijoje.
Nedaug žinoma apie imunitetą, galimos pakartotinos infekcijos.
Patogenezė ir patologija. Balantidijų patekus į žmogaus virškinimo traktą, cistos egzistuoja plonajame žarnyne, o trofozoitai išsilaisvina ir apsigyvena storosios žarnos spindyje. Balantidijos gali gyventi žmogaus žarnyne nesukeldamos jokių klinikinių simptomų. Pasikeitus žarnų mikrofloraiarsutrikusžarnųfunkcijai,balantidijospradeda išskirti proteolizinius fermentus (hialuronidazę), kurie tirpdo žarnų gleivinę, pogleivinį audinį ir net raumenų sluoksnį. Susidaro pavienės ar dauginės opos, kurios dažniausiai esti aklojoje, sigmoidinėje žarnoje, storosios žarnos, kepenų ir blužnies įlinkiuose. Opos būna apvalios, ovalios ar netaisyklingos formos. Jos gali būti vos pastebimos ar 3–4 cm dydžio, dažniausiai su nelygiais, pagraužtais kraštais. Gleivinė apie opas būna nepakitusi, rečiau – pabrinkusi, hiperemiška su dauginiais taškiniais kraujo išsiliejimais. Balantidijų opos neretai pasidengusios baltomis iriomis apnašomis, kurios jungiasi ir sudaro platų opos paviršių. Balantidijos sukelia destruktyvius gleivinės pokyčius, prasiskverbia į pogleivinį sluoksnį. Pažeistame audinyje vyksta limfoidinių elementų infiltracija,atsirandanekrozėsžidinių,išryškėjavietinėeozinofilija.Opųkraštuose ir susisiekiančiuose su jomis sveikuose audiniuose yra daug balantidijų. Opinis procesas gali būti nekontroliuojamas, išplitęs, susidaro gilios opos, pažeista žarnos dalis žūsta. Pagrindinis patologinis žarnyno sindromas – opinis gangreninis kolitas, galintis sukelti sunkias komplikacijas: žarnos prakiurimą, abscesus, peritonitą. 

Klinika. Inkubacijos periodas gali trukti kelias dienas ar savaites. Išskiriamos keturios ligos formos:
• simptomais nepasireiškianti balantidiazės forma;
• ūmi ar poūmė ligos forma;
• lėtinė recidyvuojanti ligos forma;
• lėtinė ligos forma.
Dažniausiai pasitaiko simptomų nesukelianti balantidiazės forma, kai nėra stiprių žarnos disfunkcijos reiškinių. Ligoniai jaučiasi sveiki, tačiau daugelio jų tiesiosios ir sigmoidinės žarnų gleivinėse randama židininių katarinių, hemoraginių, o kartais ir opinių pokyčių. Kartais vakarais pakyla subfebrili temperatūra, o palpuojant pilvą būna jautri ir kartais skausminga aklosios žarnos sritis.
Ūminė infekcija prasideda palengva. Atsiranda pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas, galvos skausmas, viduriavimas. Išmatos skystos, neretai puvėsio kvapo, kartais su gleivių ir kraujo priemaišomis. Liežuvis pasidengęs baltomis apnašomis, pilvas kiek išsipūtęs, palpuojant jaučiamas skausmas aklosios žarnos arba visame storosios žarnos plote. Sumažėja ligonio apetitas, krinta svoris, kartais pakyla temperatūra, viduriavimui užsitęsus galimi dehidratacijos simptomai. Išmatos skystos, dvokiančios, rudai geltonos. Ligai užtrukus, jose atsiranda gleivių, pūlių, kraujo. Kartais ligonio būklė savaime pagerėja, liga pereina į remisijos stadiją, bet po kurio laiko vėl recidyvuoja. Žarnyno balantidiazė komplikuojasi daugybiniais kepenų abscesais, kurie gali būti sumaišomi su amebinaiais. Paūmėjimas trunka 7–20 dienų, remisija – daugiau kaip 3–6 mėnesius. Lėtinė ligos forma gali trukti 2–3 metus.
Susirgus žaibine infekcija prakiūra žarnyno opos, išsivysto peritonitas. Pavojingiausia komplikacija – aklosios ar riestinės žarnos perforacija ir jos nulemtas peritonitas.
Diagnostika. Balantidiazė įtariama, esant klinikinių ir epidemiologinių duomenų. Diagnozuojama mikroskopu suradus trofozoitų šiltų (tiriamų 15 min. po defekacijos) išmatų natyviniame preparate arba cistų natyvinėje arba koncentruotoje išmatų medžiagoje. B. coli trofozoitų randama iki 90 proc. atvejų, atliekant viduriuojančio ligonio šiltų, šviežių išmatų natyvinę mikroskopiją, o cistų randama pusiau formuotose arba suformuotose išmatose, tiriant koncentracijos metodais. Gali būti panaudojama ir nuograndų nuo žarnos opų mikroskopinė medžiaga, fluorescuojančiųantikūnųtestas.Instrumentinės diagnostikos metodai – rektoromanoskopija, kolonoskopija, irigoskopija – balantidinio opinio kolito ūminiu periodu ribojami dėl komplikacijų rizikos.
Balantidinis kolitas skirtinas nuo amebinio kolito, Shigella spp. sukeltos dizenterijos, opinio kolito, atliekant išmatų tyrimus.
Gydymas. Suradus balantidijų išmatose, ligoniui nedelsiant skiriama metronidazolio po 750 mg 3 kartus per parą 5 dienas arba tetracikino po 500 mg 4 kartus per parą 10 dienų. Alternatyva – jodokvinolio po 650 mg 3 kartus per parą 20 dienų. Gydant būtina vertinti terapinį atsaką, atlikti kontrolinius išmatų tyrimus. Baigus gydymą po mėnesio atliekami išmatų kontroliniai tyrimai cistų nešiojimui išaiškinti. Persirgus balantidiaze, 1–2 metus vertinama, ar nėra recidyvų. Sekama būklė, atliekami išmatų tyrimai.

Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Svarbios vandens ir maisto apsaugos nuo užteršimo kiaulių ir žmonių fekalijomis priemonės. Asmens higienos priemonės, kruopštus rankų plovimas apsaugo ir kontroliuoja tiesioginį fekalinį-oralinį infekcijos plitimą židinyje.