D. Vėlyvytė

Babeziozė (Babesiosis) – ūminė infekcinė liga, kuriai būdingi į maliariją panašūs simptomai, hemolizinė anemija ir sunki progresuojanti eiga. Liga priskiriama transmisinėms parazitinėms zoonozėms, sukeliama erkių pernešamų intraeritrocitinių pirmuonių.
Istoriniai faktai. Vengrų patologas Viktoras Babesas 1888 m., tirdamas galvijų hemoglobinurinę karštinę, pirmasis galvijų kraujyje surado intraeritrocitinius mikroorganizmus ir juos aprašė. Ilgą laiką babezijos buvo laikomos gyvūnų parazitais, sukeliančiais tokias ligas kaip raguočių karštinę ar šunų piktybinę geltą. Pirmą kartą babeziozė diagnozuota žmogui Europoje (Jugoslavijoje) 1957 m., o JAV (Kalifornijoje) – 1969 m.
Etiologija. Ligą sukelia parazitiniai intraeritrocitiniai pirmuonys, priklausantys Piroplasmidora poklasiui, Babesiidae šeimai. Žinoma daugiau kaip 100 Babesia rūšių. Žmogui patogeniškos Babesia divergens, paplitusi daugiausia Europoje, Babesia microti, paplitusi daugiausia JAV rytuose ir vidurio vakaruose, Babesia WA 1, randama JAV vakarinės pakrantės dalyje.
Epidemiologija. Infekcijos šaltinis – žiurkės, pelės, elniai, galvijai, šunys, katės. Užkratą perneša Ixodes dammini ir Ixodes ricinus erkės, užkratą savo palikuonims galinčios perduoti transovariniu būdu. Galima užsikrėsti ir per užkrėstą kraują bei jo produktus. Persirgę kraujo donorai nejusdami simptomų užkratą gali nešioti iki 12 mėnesių. Aprašyta keletas atvejų, kai motina užkratą perdavė vaikui.
B. microti sukeltų ligos atvejų buvo nustatyta JAV, Taivanyje, Japonijoje, Egipte, Pietų Afrikoje. Šiaurės Amerikoje 15 proc. B. microti užsikrėtusių asmenų tuo pačiu metu sirgo ir Laimo liga ar erlichioze. Europoje babeziozė – reta liga. Nustatyta keliolika atvejų Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Lenkijoje, buvusios Jugoslavijos teritorijoje. Europoje babeziozę dažniausiai sukelia B. divergens.
Lietuvoje 2003 m. pirmą kartą rasta B. divergens Ixodes ricinus erkėse. Sukėlėjų aptikta Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos rajonuose. Epidemiologinių tyrimų rezultatai patvirtino prielaidą, kad babeziozė gali būti paplitusi tarp mūsų šalies gyventojų.
Dauguma ligos atvejų nustatoma vasarą. Dažniausiai serga asmenys, kurių nusilpęs imunitetas, įskaitant blužnies netekusius asmenis. Rizikos grupei priskiriami keliautojai bei žemės ūkio, miško darbuotojai.
Patogenezė ir patologija. Patekę į kraują parazitai prasiskverbia į eritrocitus, kur dauginasi nelytinio pumpuravimosi būdu ir tada susidaro du merozoitai (dukterinės ląstelės). Kartais susidaro net keturi merozoitai, tarpusavyje sujungti citoplazminėmis gijomis. Babezijos eritrocituose atrodo kaip įvairaus dydžio žiedo struktūros. Veikiant parazitui ir antieritrocitiniams antikūnams, įvyksta infekuoto eritrocito hemolizė ir iš jo į plazmą išsiskiria merozoitai, infekuojantys kitus sveikus eritrocitus. Klinikiniai ligos simptomai atsiranda, kai pažeistų eritrocitų skaičius pasiekia 3–5 proc. Suirus eritrocitams, į kraują patenka parazito baltymų ir nuodingų medžiagų apykaitos produktų, dėl to įvyksta galinga pirogeninė reakcija ir intoksikacija. Anemijai stiprėjant išsivysto audinių hipoksija ir sutrinka mikrocirkuliacija. Inkstų kapiliaruose nusėda žuvusių eritrocitų dalys ir laisvas hemoglobinas, todėl vystosi hematurija ir ūmus inkstų nepakankamumas. Įvykus masyviai eritrocitų hemolizei kraujyje susikaupia netiesioginio bilirubino.
Imuninė gynyba tiesiogiai priklauso nuo blužnies pajėgumo filtruotiirfagocituotiinfekuotus ar kitaip deformuotus eritrocitus. Blužnyje gaminami antikūnai gali palengvinti fagocitozę. T ląstelinis imunitetas ypač svarbus, nors komplementas ir kiti imuninės gynybos mechanizmai gali būti irgi reikšmingi.
Klinika. Inkubacijos periodas – 1–4 savaitės nuo erkės įkandimo. Dažnos subklinikinės formos. Ligos pradžioje simptomai dažniausiai nespecifiniai–silpnumas,apetitostoka, galvos skausmas, emocinis labilumas, raumenų skausmas, sąnarių skausmas. Priklausomai nuo esamos imuniteto būklės, liga gali pasireikšti nestipriais peršalimo simptomais, gripui būdingais požymiais (dažniausiai esant normaliam imunitetui) ar net febriliu karščiavimu su šaltkrėčiu ir ūmia hemolizine anemija, gelta, hepatosplenomegalija ir dėl hemoglobinurijos patamsėjusiu šlapimu (dažniausiai vyresnio amžiaus asmenims ir po splenektomijos). Jei imunitetas nuslopintas, klinika ryški, neretai liga komplikuojasi geltos sindromu, hemoglobinemija, inkstų nepakankamumu, antrinėmis infekcijomis (pneumonija, sepsis) ir baigiasi mirtimi. Kitos galimos komplikacijos: miokardo infarktas, nekardiogeninė plautinė edema, diseminuota intravaskulinė koaguliacija.
Diagnostika. Klinikinė diagnostika sunki. Ilgalaikis karščiavimas, anemija, hepatomegalija, neefektyvus gydymas antibiotikais leidžia įtarti babeziozę ir kryptingai skirti tyrimus šiai ligai diagnozuoti.
Sergant babezioze, nustatomi kraujo pokyčiai, būdingi hemolizinei anemijai (sumažėjęs hematokritas, padaugėję retikulocitų, laktato dehidrogenazės ir netiesioginio bilirubino), taip pat trombocitopenija, atipinė limfocitozė. Teigiamas tiesioginis Coombso testas, nedaug padidėjęs transaminazių aktyvumas. Šlapime – hemoglobinurija, proteinurija.
Diagnozė patvirtinama radus sukėlėjo žiedo formą eritrocituose, mikroskopu tiriant kraujo tepinėlį ir storą kraujo lašą, dažytus Giemsos būdu. Parazitemija – nuo mažiau kaip 1 iki 10 proc., bet gali siekti ir daugiau kaip 50 proc., jei ligoniui anksčiau buvo atlikta splenektomija.
Teigiama netiesioginė IFR poriniuose kraujo serumuose (diagnostinis titras 1 : 256 ir daugiau) taip pat padeda nustatyti diagnozę, bet daugiausia taikoma tik atliekant epidemiologinius tyrimus. Pagal morfologinius požymius babezijų ir plazmodijų (ypač P. falciparum) žiedo formas eritrocituose labai sunku atskirti, ypač jei randamos tik pavienės formos. Pastebėta, kad babezijų žiedo formos yra labiau pleomorfiškos nei P. falciparum. PGR tyrimas naudingas diagnostikai tik esant mažai parazitemijai.
Liga skirtina nuo tropinės maliarijos, sepsio, Laimo ligos, ŽIV infekcijos, kraujo ligos.
Gydymas. Etiotropinis gydymas – skiriama gerti klindamicino po 300–600 mg 4 kartus per parą (sunkiais atvejais galima švirkšti į veną po 1,2 g 2 kartus per parą) kartu su chinino sulfatu (po 650 mg 3 kartus per parą) 7–10 dienų. Jei gydymas minėtais vaistais neefektyvus, rekomenduojama skirti atovakvono po 750 mg 2 kartus per parą 7–10 dienų, kartu skiriant azitromicino pirmą dieną 500 mg, paskui po 250 mg per parą 7 dienas, arba chininas derinamas su atovakvonu ar su azitromicinu minėtomis dozėmis. Gydant chininu, gali pradėti ūžti ausyse, skaudėti galvą, pykinti, sutrikti rega.
Detoksikuojama į veną lašinant elektrolitų, gliukozės tirpalų. Sunkiais atvejais asmenims, kuriems anksčiau buvo atlikta splenektomija, skiriama hemotransfuzijų, atliekama hemodializė ar peritoninė dializė. Esant anemijai, kai eritrocitų mažiau nei 1,2 109/μl, o hematokritas mažesnis nei 15–20 proc. arba kai parazitemija viršija 10 proc., indikuotina perpilti kraujo ar eritrocitų masės. Jei gydant hemolizė išlieka ar net didėja, svarstoma autoimuninės ar vaistų sukeltos hemolizės galimybė. Skausmas malšinamas nenarkotiniais analgetikais.
Be etiotropinio gydymo liga neretai (50–80 proc.) baigiasi mirtimi. Gydant prognozė palanki.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Specifinėsprofilaktikosnėra.Sunusilpusiu imunitetu ar blužnies neturintiems asmenims rekomenduojama nesilankyti endeminėse teritorijose vasarą. Nuo sukėlėjo pernešėjų erkių apsaugo repelentai (DEET ir kt.) ir insekticidai (permetrinas ir kt.). Prisisiurbusios erkės išraukiamos kuo greičiau.