A. Marcinkutė

Opistorchozė, arba opistorchiazė (Opisthorchiasis), – plokščiųjų kirmėlių, priklausančių Opisthorchis genčiai, dar vadinamų žmogaus kepenų siurbikėmis (liver fluke), sukelta invazija. Jų klinikiniai simptomai priklauso nuo invazijos intensyvumo. Kepenų siurbikės yra hermafroditai, reprodukcinius organus turintys viename kūne. Žinomos kelios medicininiu požiūriu svarbios siurbikių rūšys: Opistorchis sinensis, kiniška kepenų siurbikė, Opisthorchis felineus, Opisthorchis viverrini, Clonorchis sinensis, kačių ir šunų siurbikės, ir Fasciola hepatica, avių kepenų siurbikė. Geografinissiurbikių paplitimas tarp žmonių priklauso nuo tarpinių šeimininkų, sraigių ir žuvų endeminio paplitimo.
Etiologija. Opisthorchis felineus (10–18 x 1,25–2,5 mm dydžio) ir Opisthorchis viverrini (5,4–10,2 x 0,8–1,9 mm dydžio) yra žmogaus tulžies takų siurbikės, kurių gyvybinis ciklas sudėtinis, vyksta vandenyje ir apima du tarpinius šeimininkus: sraiges ir gėlavandenes žuvis. Žmogus yra atsitiktinis galutinis šeimininkas, šalinantis į išorinę aplinką kiaušinius su išmatomis. Vandenyje jiems patekus į sraigės organizmą, per 8 val. išsivysto miracidijos. Jos intensyviai dauginasi ir produkuoja daug cerkarijų, paprastai išsidėsčiusių ant žuvies odos. Čia jos ekscistuojasi į metacerkarijas, jau galinčias užkrėsti žmogų.
Epidemiologija. Pagrindinis invazijos šaltinis ir rezervuaras yra katės, šunys, žuvimi besimaitinantys gyvūnai, avys. Žmogus yra tik atsitiktinis galutinis šeimininkas, bet užsikrėtęs gali būti ir infekcijos šaltiniu bei rezervuaru.
Žmogus užsikrečia suvalgydamas žalią arba nepakankamai termiškai apdorotą, rūkytą arba silpnai marinuotą užsikrėtusią metacerkarijomis žuvį. Žmonės serga Centrinėje ir Rytų Europoje, Sibire, Lenkijoje, Korėjoje, Indijoje, Japonijoje. Endeminis sergamumas Opisthorchis viverrini registruojamas Šiaurės Tailande (seropozityvūs 80 proc. gyventojų). Užsikrečiama valgant „Koi-Pla“ produktą, pagamintą iš susmulkintos žalios žuvies. Įtariamas ryšys tarp O. viverrini infekcijos ir cholangiokarcinomos.
Patogenezė ir patologija. Patekusios į žmogaus organizmą metacerkarijos netenka apvalkalėlio dvylikapirštėje ir tuščioje žarnose ir per ampulla Vateri migruoja į tulžies takus. Ten jos subręsta iki suaugusių siurbikių ir po 4 sav. pradeda išskirti kiaušinius. Suaugusios parazituojančios tulžies takuose siurbikės gali išgyventi dešimtmečiais, o Opisthorchis sinensis – net 50 metų, išskiriama iki 2 000 kiaušinių per dieną.
Parazituodamos siurbikės mechaniškai pažeidžia tulžies takus, jų išskiriami metaboliniai produktai dirgina takų epitelines ląsteles ir sukelia jų deskvamaciją, hiperplaziją ir displaziją, fibrozę ar net suvėžėjimą.
Klinika. Inkubacijos laikotarpis yra įvairus, dažniausiai apie 3 mėn., kai pradeda šalintis su išmatomis kiaušiniai. Klinikinė simptomatika priklauso nuo invazijos intensyvumo, bet dauguma invazijų simptomų nesukelia, kai siurbikių invazija neviršija 100. Jei siurbikių yra iki 1 000, atsiranda lengvų klinikinių simptomų: skausmas epigastriume ar dešinėje viršutinėje pilvo dalyje, anoreksija, pykinimas, diarėja, besitęsianti kelias dienas ar savaites.
Lėtinei opistorchozei kliniškai būdingi biliarinės obstrukcijos reiškiniai arba obstrukcinė gelta, recidyvuojančio cholangito simptomai, kurie kartojasi dėl antrinių bakterinių infekcijų suaktyvėjimo ir tulžies pūslės akmenų susidarymo infekuotuose ir susiaurėjusiuose tulžies latakuose.
Diagnostika. Opistorchozė gali būti įtarta, nustačius žalios žuvies valgymo faktą, esant epidemiologinių duomenų (išvykimas į endeminius kraštus), išliekant periferinio kraujo eozinofilijai,padidėjus imunoglobulino E (IgE) kiekiui kraujyje.
Kepenų echoskopiniai tyrimai negausios invazijos neparodo. Gausių invazijų atvejais užčiuopiama padidėjusi skausminga tulžies pūslė. Kompiuterinėse tomogramose, esant recidyvuojančiam cholangitui, pastebimi išsiplėtę, sustorėję smulkūs intrahepatiniai latakėliai. Echoskopuojant kartais galima pastebėti siurbikių agregatus kaip echogeninius židinius latakų viduje.
Opistorchozės diagnozė patvirtinama radus 28 x 16 μm dydžio O. viverrini, 26–30 x 10–15 μm O. felineus kiaušinius koncentruotų išmatų mikroskopiniuose preparatuose.
Gydymas. Opistorchozė labai efektyviai gydoma prazikvanteliu (Biltricide), kurio skiriama gerti po 25 mg/kg kas 8 val. 2 dienas. Ta pati dozė skiriama vaikams. Nepageidaujami reiškiniai – galvos skausmas, mieguistumas – gana reti. Gydant siurbikių invaziją, efektyvūs benzimidazolio junginiai, tik skiriami ilgesniais kursais. Visi užsikrėtę siurbikėmis turi būti gydomi nepriklausomai nuo klinikinių simptomų buvimo.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Pagrindinė apsisaugojimo nuo siurbikių infekcijos priemonė – nevalgyti žalios arba blogai termiškai apdorotos žuvies. Svarbu, kad žmonių, kačių, šunų fekalijos neterštų vandens telkinių, nesudarytų sąlygų sraigėms ir žuvims užsikrėsti.