A. Laiškonis

Sent Luiso encefalitas (St. Louis encephalitis) yra ūminė transmisinė infekcinė liga, kuriai būdingi bendros intoksikacijos požymiai bei centrinės nervų sistemos pažeidimas.

Etiologija. Sukėlėjas yra Flaviviridae šeimos 20–30 nm skersmens viengrandę RNR turintis flavivirusas.Jam būdingas antigeninis panašumas į aponiškojo encefalito ir  Vakarų Nilo encefalito sukėlėjus. Virusas atsparus šalčiui, bet greitai žūsta aukštesnėje negu 56 ºC temperatūroje. Pirmą kartą išskirtas iš žmogaus smegenų 1933 m. Sent Luiso mieste JAV.

Epidemiologija. Infekcijos šaltinis – laukiniai paukščiai ir kai kurie žinduoliai, o virusus iš jų žmonėms perneša uodai: Culex pipens, Culex quinquefasciatus, Culex tarsalis. Liga paplitusi JAV (Teksaso, Naujojo Džersio, Floridos valstijose), Karibų jūros baseine, Kolumbijoje, Argentinoje, Meksikoje, Panamoje, Jamaikoje. Būdingas ligos paplitimo sezoniškumas liepos ir spalio mėn., didžiausias – rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Dažniau serga vyresni negu 35 metų žmonės.
Patogenezė ir patologija. Įkandus uodui, virusų su seilėmis patenka į kraują ir hematogeniniu keliu jie išplinta po visą organizmą, bet intensyviausiai dauginasi centrinėje nervų sistemoje. Virusai pažeidžia galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės, bazinių ganglijų, vidurinių pailgųjų ir nugaros smegenų ląsteles. Nervinės ląstelės žūsta, išveša glija. Smegenys pabrinksta, vystosi perivaskulinė židininė ir difuzinė infiltracijalimfoidinėmis ir plazminėmis ląstelėmis. Dažnai nustatomas inkstų kanalėlių paburkimas ir jų nekrozė.

Klinika. Inkubacijos periodas trunka 4–21 dieną, dažniausiai 10–15 dienų. Liga prasideda ūmiai ir pasireiškia silpnumu, galvos ir raumenų skausmais, karščiavimu iki 40–41 ºC. Antrą–trečią dieną atsiranda meninginių ir smegenų dirginimo reiškinių, karščiuojama iki 40–41 ºC 7–10 dienų. Išryškėja sprando raumenų rigidiškumas, teigiami Kernigo ir Brudzinskio simptomai, būdingas mieguistumas, sąmonės pritemimas, kalbos sutrikimas, kartais haliucinacijos.
Ūminiu ligos periodu esama ir judėjimo sutrikimų, padidėja raumenų tonusas, kai kada išsivysto spazminės parezės, yra patologiniai Babinskio, Gordono ir Openheimo simptomai. Labai būdingas klinikinis požymis – dizurija.
Jaunesniems nei 20 metų ligoniams 40 proc. atvejų diagnozuojamas meningitas, 50 proc. atvejų – encefalitas, o vyresniems nei 60 metų ligoniams net 90 proc. atvejų nustatomas encefalitas. Miršta apie 4–27 proc. ligonių. Kartais persirgus ilgam lieka liekamųjų reiškinių (tremoras, astenija, intelekto sutrikimai). Jei kūdikis šia liga perserga iki 6 mėn., gali sulėtėti fizinisirpsichinisvystymasis.

Diagnostika. Diagnozė nustatoma pagal kliniką, epidemiologinę anamnezę (buvimas endeminiuose rajonuose), likvoro tyrime – pleocitozė (iki 300 ir daugiau limfocitų 1 mm3), padidėjęs baltymo kiekis, kraujo tyrime – didelė neutrofilinė leukocitozė su nuokrypiu į kairę. Diagnozė patvirtinama serologiniais tyrimais (hemagliutinacijos, KSR reakcijos, IgM klasės antikūnai likvore). Diferencijuojama nuo kitų virusinės kilmės encefalitų.

Gydymas. Patogenezinis ir simptominis gydymas.

Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Pagrindinė priemonė – kova su ligos pernešėjais (uodais). Uodai naikinami įvairiais repelentais. Vakcina sukelia tik trumpalaikį imunitetą.