A. Laiškonis

Japoniškasis encefalitas (Japanese encephalitis) yra ūminė virusinė per uodų įkandimus plintanti endeminė liga, pažeidžianti centrinę nervų sistemą.
Istorijos faktai. Liga pirmą kartą aprašyta 1924 m. Japonijoje, kur susirgo per 7 000 žmonių ir iš jų apie 80 proc. mirė. Ji buvo vadinta įvairiai – „japoniškuoju encefalitu“ (1926 m.), „vasaros encefalitu“, „B encefalitu“ (1936 m.), „uodų sukeltu encefalitu“, „vasaros–rudens uodų sukeltu encefalitu“. Vėliau paaiškėjo, kad tai gamtinė židininė liga, kuria sergama ne tik Japonijoje, bet Ramiojo vandenyno ir Rusijos pamario srityse. Japoniškojo encefalito virusas išskirtas Japonijoje 1935 m.
Etiologija. Sukėlėjas yra arbovirusų grupei priklausantis Flaviviridae šeimos Flavivirus genties 40–50 nm skersmens RNR turintis flavivirusas,atsparusišorės aplinkos veiksniams.
Epidemiologija. Gamtoje šio sukėlėjo rezervuaras yra laukiniai vandens paukščiai ir kiaulės. Žmonėms sukėlėjus dažniausiai perneša užsikrėtę Culex tritaeniorhynchus uodai, besiveisiantys ryžių laukuose, tvenkiniuose ir kt. Šiai ligai būdingas sezoniškumas (liepos–rugsėjo mėn.) susijęs su uodų aktyvumo periodais. Tai dažniausiai pasaulyje registruojamas virusinis encefalitas, kuriuo kasmet perserga apie 50 000 žmonių ir daugiau kaip 15 000 nuo šios infekcijos miršta. Liga yra endeminė, epideminis sergamumas periodiškai registruojamas Pietryčių Azijoje, Kinijoje, Azijos subkontinente, Australijoje. Dažniausiai serga jauni žmonės, dirbantys pelkėtose vietovėse, taip pat neretai serga 2–10 metų vaikai. Tik 1 iš 300 užsikrėtusiųjų atsiranda klinikinių ligos požymių. Lietuvoje ši liga neregistruojama.
Patogenezė ir patologija. Patekę į organizmą virusai dauginasi limfmazgiuose, patenka į kraują, sukelia pirminę viremiją, patenka į limfoidinius audinius ir į kaulų čiulpus, ten dauginasi, sukelia antrinę viremiją. Praėję hematoencefalinį barjerą, jie patenka į smegenis ir jose dauginasi. Virusai sukelia neuronų žūtį, lydimą pabrinkimo ir kraujagyslių reakcijos, ir glijos proliferaciją. Didžiausi pažeidimo židiniai yra baziniuose ganglijuose, vegetaciniuose centruose ir smegenų pusrutulių žievėje. Sunkiais atvejais, kai yra virusų generalizacija, virusai dauginasi ir nervų sistemoje, ir kituose organuose.
Klinika. Klinikinės ligos formos labai retos, net 99 proc. atvejų ligos forma subklinikinė. Inkubacijos periodas – nuo 5 iki 15 dienų. Ligai būdingas trumpas ūminis periodas, intensyviausias 3–5 ligos dieną. Japoniškasis encefalitas prasideda karščiavimu (iki 41 ºC) po buvusio asteninio sindromo (nuovargio, mieguistumo), karščiuojama 7–10 dienų. Susirgusius vargina galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, raumenų skausmas. Neretai sutrinka sąmonė, kartais ištinka koma, būna traukulių. Skirtini keli sindromai: infekcinis-toksinis, meninginis, traukulinis, bulbarinis ir kiti. Būdingas tremoras, parkinsonizmas, mioklonusas, į poliomielitą panašūs vangūs galūnių paralyžiai. Ištyrus smegenų skysčio mėginį nustatoma limfocitinė pleocitozė, vidutiniškai 200–300 ląstelių/mm3, šiek tiek padaugėja baltymo. Mirštamumas – 20–30 proc.
Sveikimo periodas ilgas, ryškus asteninis sindromas, 50 proc. pasveikusiųjų vargina sunkūs ilgalaikiai liekamieji reiškiniai.
Diagnostika. Per epidemiją šią ligą diagnozuoti nesunku. Daugiau sunkumų sukelia sporadiniai atvejai. Tuomet tenka įvertinti epidemiologinę situaciją (endeminiai rajonai), kliniką ir atlikti patvirtinančius diagnozę laboratorinius tyrimus. Iš jų paminėtinas virusų išskyrimas iš kraujo, likvoro arba mirusiojo asmens smegenų, serologiniai tyrimai – specifinių antikūnų paieška kraujyje. IFA metodu smegenų skystyje arba kraujo serume nuo 7–10 ligos dienos aptinkama savitųjų IgM klasės antikūnų nuo japoniškojo encefalito virusų. Taip pat atliekamas IgG antikūnų dinamikos tyrimas poriniuose serumuose. Reakcijos vertinamos kaip teigiamos, jei nustatoma, kad antikūnų titras išaugo 4 kartus. Galimos kryžminės heterologinės reakcijos su kitais flavivirusais.Serologinė reakcija gali būti klaidingai teigiama, jeigu žmogus buvo ar yra užsikrėtęs kitais flavivirusais.
Diferencijuojama nuo erkinio encefalito, hemoraginių karštligių su inkstų sindromu, serozinių meningitų, diabetinės komos, sunkių toksinių gripo formų.
Gydymas. Ligos gydymas tik simptominis. Skiriama detoksikacinių tirpalų, vaistų nuo traukulių. Antrinės infekcijos profilaktikairekomenduojamiantibiotikai.
Priemonės nuo epidemijos ir profilaktika.Inaktyvinta ląstelių kultūros vakcina gaminama Japonijoje ir Kinijoje. Kinijoje gaminama gyva susilpninta vakcina, kuria skiepijami vyresni nei vienų metų vaikai pavasarį dviem vakcinos dozėmis. Skiepijimai gali būti rekomenduojami keliautojams, vykstantiems į endemines teritorijas vasaros–rudens sezonais ir planuojantiems daug laiko praleisti gamtoje.
Naudojamos profilaktinės priemonės nuo sukėlėjų pernešėjų uodų. Svarbios individualios apsaugos priemonės – naudotini uodus atbaidantys repelentai ir apsauginiai tinkleliai ant namų langų. Rekomenduojama naikinti uodus ir jų lervas atviruose vandens telkiniuose, ypač kur vanduo stovi (baseinuose, tvenkiniuose, įvairiose vandens talpose).